Klauseikiai ir Jedžiotai

Artimiausius miestelius, Ylakius ir Skuodą, jungė kelias, einantis per Jedžiotų kaimą. Jis vadinosi Pasodės keliu ir buvo pastoviai gyventojų žvyruojamas. Taip pat per Jedžiotų kaimą ėjo vadinamasis Liepojos kelias. Pastačius tiltą per Luobos upę, šis kelias įgijo ypatingą reikšmę, nes sujungė artimiausiu keliu Liepoją su Telšiais.

Kaimo apylinkėse pati gražiausia gamtos vieta, tai Luobos upė su savo pakrantėmis, kurios dešiniajame krante gyveno ir gyvena Jedžiotų kaimo gyventojai.

Tarpukaryje Jedžiotai priklausė Mažeikių apskrities Ylakių valsčiui Klauseikių seniūnijai. Didesnė dalis Jedžiotų kaimo gyventojų priklausė Truikinų parapijai. Tik keli kiemai: Pranciškaus Čepio, Adomo Butkaus, Kazimiero Kalniausko, Gerulskio, Malakausko priklausė Ylakių parapijai.

Laisvos Lietuvos metais buvo aktyvus visuomeninis gyvenimas. Jį aktyvino dirbdami su organizacijomis kunigai, mokytojai, agronomai ir kiti inteligentai. Ypač visų organizacijų veikla pagyvėjo tada, kai Truikinų parapijos klebonu tapo Jocius Stanislovas. Jis ypatingą dėmesį skyrė katališkoms organizacijoms.

Mokyklų vaikai buvo skatinami stoti į angelaičių organizaciją. Stojant reikėjo įsigyti nustatytą uniformą, kadangi organizacija veikė parapijos mastu. Angelaičiais būdavo iš įvairių pradinių mokyklų. Jedžiotiškių vaikai sudarė skaitlingiausią dalį angelaičių.

1944 metų spalio mėnesio 4 dieną pasirodė jedžiotų kaime pirmieji Raudonosios armijos kariai – frontininkai, jie ėjo nesustodami. Eidami kariai viską, ką tik rado, vogė. Po kiek laiko prasidėjo šaukimas į Raudonąją armiją. Gavę šaukimus išėjo jedžiotiškiai: Kazys Kukys, Edvardas Rukys, Petras Paulauskas, Viktoras Čepys, Bronius Vičiulis. Kiti kaimo vyrai neatsiliepė į šaukimus.

Prievartinis, masinis jaunimo šaukimas į armiją, nepagrįstos represijos, skubota žemės reforma, teisėtumo ir žmogiškumo normų nepaisymas lėmė, kad iš pradžių buvęs neorganizuotas stichinis pasipriešinimas valdžiai peraugo į masinę ir tolydžio stiprėjančią ginkluotą kovą su tarybų valdžia ir ją saugoti atsiųsta kariuomene. Kaimas pokario metais buvo miško pusėje.

Jedžiotiškių deportacija i Sibirą vyko 1948-1952 m. Kiekvienas šeimos išvežimas buvo skirtingas, tačiau siekis stalinistų buvo vienas – palikti Lietuvą be lietuvių.

1947 metais Ylakių valsčiuje buvo įkurtas kooperatyvinis ūkis. Į jį siųsdavo nubuožintų ir išvežtų ūkininkų gyvulius, grūdus ir kitą turtą.

1949 metais kovo mėnesį Adomo Škimelio namuose buvo pirmasis susirinkimas. Į susirinkimą sukvietė apylinkės pirmininkas Anicetas Jokūbauskas. Iš Ylakių atvažiavo aktyvistai: Bronius Vaičiulis, Šukys (iš Paluobės), Vitkus ir kt. Rašė į kolūkį. Pirmieji įsirašė: Magdalena Vičiulienė, Viktoras Vičiulis, Elena Vičiulienė, Valerijonas Jackus, Juozas Nagaliauskas, Jonas Paukauskas, Domas Skiudulas ir kt. Pasirašant į kolūkį reikėjo atiduoti dalį gyvulių ir padargų.