Spausdinti

Jedžiotų geografinė padėtis

Žvyrkelis (buvusi Liepojos kelio dalis), jungiantis Jedžiotų kaimą su Klauseikiais, 2012 m, autorius - Juozas Vyšniauskas
Žvyrkelis (buvusi Liepojos kelio dalis), jungiantis Jedžiotų kaimą su Klauseikiais, 2012 m, autorius - Juozas Vyšniauskas
Artimiausius miestelius, Ylakius ir Skuodą, jungė kelias, einantis per Jedžiotų kaimą. Jis vadinosi Pasodės keliu ir buvo pastoviai gyventojų žvyruojamas. Taip pat per Jedžiotų kaimą ėjo vadinamasis Liepojos kelias. Pastačius tiltą per Luobos upę, šis kelias įgijo ypatingą reikšmę, nes sujungė artimiausiu keliu Liepoją su Telšiais.

Kaimo apylinkėse pati gražiausia gamtos vieta, tai Luobos upė su savo pakrantėmis, kurios dešiniajame krante gyveno ir gyvena Jedžiotų kaimo gyventojai.

Nuo Jedžiotų kaimo į šiaurę, link Klauseikių kaimo, buvo Prapultų k. pelkė. Ji anksčiau užėmė apie 50 ha žemės.

Štai ką pasakoją inžinierius Z. Kinderis:

“Prapultai prapuolė – nebeliko jų”

Kas tie prapultai?

Ties ta vieta, kur susiliečia Jedžiotų ir Klauseikių kaimai, o iš rytų pusės glaudžiasi Guonaičių kaimas, iki šio amžiaus šeštojo dešimtmečio buvo Prapultų pelkė. Joje žėlė aštri trikampė žolė, augo nedideli pavieniai ir grupėmis berželiai.

Tarp jų maišėsi šermukšniai, alksniai, karklai. Aplink gyvenusiems Jedžiotų ir Klauseikių kaimiečiams, vieniems daugiau, kitiems mažiau teko ir nederlingos Prapultų žemės. Daugiausia jų čia kasė durpes, kirto krūmus malkoms, aštrią nenuganytą žolę šienaudavo pašarui. Velėnduobėse veisėsi karosai, lydekos, žydėjo baltos vandens lelijos, kitokie vandens augalėliai. Nardė antys, kiti vandens paukščiai. Virš Prapultų, krisdami žemyn ir kildami aukštyn, mekeno perkūno oželiai.

Kai labai sausomis vasaromis velėnduobėse beveik visiškai išdžiūdavo vanduo, baltuodavo metriniai lydekų griaučiai. Tų lydekų ir karosų, kurių nesugaudydavo, iš drumzlino, purvino vandens neišimdavo vaikai, suaugę vyrai...

Prapultuose vasaros dienomis vaikai ir ilgiausiai prapuldavo: braidydavo, maudydavosi, gaudydavo žuvis, skindavo lelijas, žaisdavo krūmuose, išdykaudavo...

Pavasario polaidžio metu arba per dideles liūtis visą Prapultų plotą užliedavo vanduo, atskirdamas gyventojų susisiekimą. Tekdavo eiti aplinkui. Prapultai savaitei ar dviems tapdavo tikru ežeru. Tikėtina, jog Prapultai kada nors galėjo būti negilus ežerėlis. Nuo jo šiek tiek vakarų pusėn dar visai neseniai buvo senkapis. Keletą X-XII amžiaus žalvarinių, papuošalų ir kitų radinių iš to senkapio laikoma Kauno istorijos muziejuje.

Prapultus nusausino, numelioravo, nebeliko jų. Gaila buvusių Prapultų su vandens lelijomis ir paukščiais, su žuvimis ir mūsų vaikystės žaidimais. Liko tik neišdildomi prisiminimai, patirti gamtos pažinimo įspūdžiai.

Apie Prapultus nemažai yra pasakojusi mano mama Vaitkienė Julijona. Prapultai buvo sunkiai pereinami, ypač pavasario ir rudens metu, o arkliai nepravedami. Prapultai buvo sunkiai pereinami, ypač pavasario ir rudens metu, o arkliai nepravedami. Prapultais tikriausiai buvo pavadinti, kad ten įėjus buvo galima prapulti.. Niekas ten nenorėjo eiti vakaro ar nakties metu. Kai apgaubdavo tamsa, prapultuose sužibėdavo žiburėliai, kurie slinkdavo tam tikru taku. Pasakojama, kad jie keleivius paklaidindavo. XX amž. Pradžioje Prapultai buvo Jedžiotų kaimo ūkininkams. Jie kasdavo durpes, o sutvirtėjus dirvožemiui, ganydavo avis.

1961 metais Prapultai buvo numelioruoti.

Jedžiotų kaimo vakarinė dalis buvo miškinga, o jo gyventojai buvo vadinami mediškmiškiais. Šiame kaime gyveno Pranciškus Škimelis. Jis pasakojo, kad Mediškiai buvo pravardžiuojami Bubiliais. Tai buvo dėl to, kad ten gyveno mažažemiai. Be to, jis pasakojo, kad buvo susprogdintas labai didelis akmuo prie Pasodės kelio Skutulo miške prieš “kūlio” tiltelį.

Daug įdomių pasakojimų yra apie įvairius vaiduoklius antrame miške į šiaurę prie keliuko Urviai – Truikinai: vienas matęs moterį sėdinčią ant akmens ir tuojaus išnykusią, kitas matęs kelis vyrus su kastuvais taip pat staiga dingusiais. Škimelienė pasakojo, kad eidama į bažnyčią toje vietoje matė žmogaus kojas einančias per keliuką keletų metrų virš kelio, o virš kojų vien žalumą. Pro tą vietą eidavo su baime, bet nieko nepastebėdavo.

Rytinėje kaimo dalyje prie Pranciškaus Čepio, Bronislovo Vaitkaus, Ignoco Noreikos ir kt. Sodybų buvo biržės – lapuočių miškeliai.

Jedžiotų kaime buvo eilė pelkių. Tai Gauruotė apaugusi pelkių žole, Kurmių pelkė tarp Jackaus ir Memgaudžio, Daubarinė – tarp Zenono Raštikio ir Antano Jackaus, Leikna – priklausanti keliems ūkininkams. Jie ten šienavo, ganė gyvulius. Rudenį ir pavasarį jas užliedavo vanduo, o žiemos metu užsidėdavo ledas. Tai buvo džiaugsmo vaikams: Leiknos įlankose buvo daug žuvies: lydekų, karosų. Vaikai jas gaudydavo krepšiais. Vėliau ši pelkė buvo nusausinta.

Iki sodybų išnaikinimo okupacijos metais jose augo obelys, kriaušės, čerešnės, alyvos bei apsauginiai medžiai: topoliai, liepos, beržai. Miške buvo nemažai ąžuolų, eglių ir kur nekur pušų. Iš ąžuolų gamindavo kubilus, įvairius baldus.

Kiek prisimenama Jedžiotų kaimo gyventojai turėjo pavardes. Pasai buvo duodami tik specialistams: inžinieriams, matininkams ir kitiems turtingesnio luomo žmonėms. Anspaudo vietoje buvo prispaudžiamas padažytas žmogaus pirštas.

Kaimo gyventojai draugiškai sugyveno su kitų tautybių žmonėmis. Čia gyveno dar latviai. Jie taip pat vertėsi žemdirbyste. Latviai buvo evangelikų liuteronų tikybos.

Jedžiotų kaimas turėjo savo kapinaites. Jos buvo vadinamos Maro kapeliais. Po Napaleono karių pražygiavimo buvo sausmetis ir badmetis , ir labai daug maru mirė žmonių. Nebuvo kaip išvežti mirusių į parapijines kapines. Pradėjo laidoti kaimo teritorijoje Kekienės ir Piliausko žemėje. Taip atsirado Maro kapeliai. Siaučiant ligoms bei marui, bijodami, kad ligos neplistų, žmonės mirusius užpildavo storu žemės sluoksniu. 1990 metais Algimanto laikotarpyje buvo pastatytas kryžius ir sutvarkyti kapai.

Pranciškaus Čepio žemėje buvo senkapiai. Juose laidodavo nežinomomis aplinkybėmis mirusius žmones.

Teigiama, kad Jedžiotų kaimas galutinai susiformavo po 1566 metais pravestos valakų reformos. Gadono parengtame leidinyje “opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej w dawnem iestwie Zmuijdzkiem polozonego”, išleistame 1846 metais Vilniuje, rašoma, kad Jedžiotų (Ejdziaty) kaimas priklausė Ylakių parapijai, ir kad jame buvo 36 dūmai, tai yra baudžiauninkų sodybos su žmonėmis ir pastatais.

1870 metų duomenimis, Jedžiotų (Ejdziaty) kaimo žemėse buvo trys to paties pavadinimo – Jedžiotų – užusieniai, tai yra kelių sodybų gyvenvietės, įsikūrusios kaimo žemių pakraščiuose, kelių sodybų gyvenvietės, įsikūrusios kaimo žemių pakraščiuose, už valakais išskirstytų žemės sklypų. Tuo metu Jedžiotai priklausė Telšių pavieto (apskrities), Ylakių valsčiaus, Aleksandrijos seniūnijai. 137 kaimo ir užusienių valstiečiai atlikinėjo valstybiniam dvarui atodirbio prievole už gautus žemės sklypus.

Gyventojai XIX amž. Pabaigoje – XX amž. Pradžioje prarado žemes už Luobos upės, jos kairiajame krante.

Anot Barboros Jurkutės –Žiemelienės, gim. 1896 metais, jos tėvelis pasakojęs, kad paluobyje Knežės kaime, esančia žeme Jedžiotų ir kitų gretimų kaimų valstiečiai naudojosi nemokamai, bendrai ganė gyvulius. Už ją nemokėjo jokių mokesčių. Ta žemė matininko lyg ir buvusi gyventojams išdalinta labai siaurais rėžiais, kuriuose tilpdavo 2-3 akėčios. Tas matininkas siūlęs žemę išsipirkti, paimti mokamai – už ją mokėti mokestį. Bet vyrai tik nusijuokdavę sakydami, kaip iki šiol naudojomės šia žeme, taip ir toliau ja naudosimės – bene ,kas kur ją išneš. Taip vyrams ant tų juokų prie Luobos upės ir atkėlę rusų tremtinius. Visi bijoję, šaukę, kad apvogs. Tačiau caro valdininkai į tai nekreipę jokio dėmesio. O jie, atkelteji, nei vogė nei ką.

Kita versija yra tokia: pralaimėjus 1863 sukilimui, generalgubernatorius Muravjovas norėjo sustiprinti pasienio zoną, todėl apgyvendino rusus. Kiek žinoma, buvo atvežtos 7 šeimos.

Kuzmicko šeima 1908 metais matininko buvo perkelta į Jedžiotų kaimą. Šeimai buvo paskirta pati nederlingiausia žemė – šilyno 30 ha. Kuzmicko šeima labai nesugyveno su savo kaimynais Kneziškiais. Jie prašė matininko, kad jo šeima būtų iškelta iš Knežės kaimo.

Vienas iš žymiausių įvykių išlikusių žmonių atmintyje, caro valdomojoje Lietuvoje, buvo tai, kad Jedžiotojai kaimo gyventojai 1905 metais, vykstant Rusijos revoliucijai, pasipriešino caro valdininkams.

Tuo laiku per Luobos upę buvo pastatytas tiltas, kuris turėjo didelę reikšmę Liepojos –Telšių keliui. Prie tilto, kuris vadinosi Knežės tiltu, rusų bažnyčios tarnas popas pastatė malūną ir įrengė karčiamą. Tą malūną ir karčiamą paskyrė valdyti žydui. Jam buvo labai pelninga, nes aplinkinių kaimų gyventojai ten veždavo malti grūdus. Mokestis už malimą buvo didelis. Jedžiotiškiai sumanė tą malūną atimti iš žydo ir patys malti. Malūnas turėjo tapti sodžiaus nuosavybe.

Kiek žinoma, šiame žygyje dalyvavo šie Jedžiotiškiai: Domininkas Vaitkus, Juozas Jackus, Liudvikas Malukas, Bušma iš Kryžių kaimo, Būta. Suėmė žydą visaip gąsdino, bet nieko blogo nepadarė. Malūną paėmė į savo rankas ir patys malė. Taip tęsėsi kokia porą savaičių. Pasirodė kazokai ir pradėjo mušti malūnininkus. Domininkas Vaitkus buvo senyvo amžiaus, sėdėjo ant akmens ir nesivėlė į muštynes. Kiti buvo teisiami – gavo po metus kalėjimo. Juozas Jackus, bijodamas katorgos, pabėgo į Ameriką.

1925 metais tiltas buvo išplautas, o malūnas padegtas, kad gauti užmokestį (draudimą).

Pieš pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką, kiek žinoma, buvo išvykę Juozas Jackus, bėgdamas nuo kalėjimo, broliai Malūkai, Antanas Bušma, Izidoriaus buvo išvykę uždarbiauti. Raštikiai: Adolfinas, Liudvikas ir Juozapas išvyko į Ameriką ir ten apsigyveno. Jo brolis Aleksandras į Ameriką buvo išvykęs uždarbiauti du kartus ir išbūdavo po keturis penkis metus. Grįžęs vis turtino savo ūkį. Paulauskas išvyko į Ameriką, nenorėdamas eiti į rusų carinę armiją.

1904 metais mobilizavo į rusų – japonų karą.

Po šešių metų Paulauskas iš Amerikos grįžo, bet Liepojos uoste buvo suimtas žandarmerijos, kaip dezertyras ir pasodintas į Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimą kur ir mirė.

1904-1905 metų rusų – Japonų Kare dalyvavo šie Jedžiototų kaimo gyventojai: Pranciškus Imbrasas ir Tadeušas Palubinskas. Pranciškus Imbrasas pasakojo, kad kol jie nuvažiavo prie Japonijos sienos karas pasibaigė.

Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo šie Jedžiotiškiai: Edvardas Skutulas, Ciprijonas Paulauskas, Adomas Butkus, Izidorius Garbenis, Antanas Gritkus, Domininkas Mitkus, Mykolas Jackus, Tedeušas Palubinskas, Pranciškus Nagaliauskas, Antanas Nagaliauskas, Benediktas Špiliauskas, Antanas Vičiulis, Fricis Šikšnius, Felicijonas Liaugaudas.

Kaime karo metu vyko plėšikavimai.

Vokiečiai nušaudavo kiaules ir atimdavo kitus maisto produktus. Mitkienė – Vičiulienė Zuzana pasakojo savo anūkams, kaip vokiečiai kepdavo ne tik mėsą, bet ir varles.

Pralaimėję Vokietijoje rusai karą traukdamiesi per Lietuvą taip pat plėšikavo. Šiuos plėšikus sudarė dezertyrai ir plienininkai. Jie slapstėsi Kniežės kaime, ateidavo į Jedžiotus tai ką pavogti, tai pakortuoti.

Ne visi jedžiotiškiai sulaukė karo pabaigos. Žmonės gyveno pusbadžiu, valgė su sėlenoms duoną, kareiviai plėšikavo. Plito epidemijos.

Jedžiotiškiai gydėsi pas Truikinų kleboną Tėvainį, o vėliau pas dvarininką – gydytoją Kaunecką, kuris gyveno Kivylių kaime Ylakių valsčiuje.

 


Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

 

Paieška