Spausdinti

Jedžiotų kaimo istorija

Šiandieninis Jedžiotų vaizdas žvelgiant nuo kaimo kapinių
Šiandieninis Jedžiotų vaizdas žvelgiant nuo kaimo kapinių
Aleksandrijos apylinkėje esantis Jedžiotų kaimas yra viena seniausių Skuodo rajono gyvenviečių. Tai liudija kaimo laukus ariant rastas akmeninis kirvis siaurėjančia pentimi, dabar saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje bei kaimo žemėse išlikusios senovės gyvenvietės.

Ankstyvos neįtvirtintos senovės gyvenvietės pėdsakų buvę randama kaimo dirvose prie ribos Klauseikių kaimo. Čia šalia pelkės, poros hektarų plote tarpukaryje ariant buvo pastebėta degėsių, apdegusių akmenų, molio, pavienių geležinių dirbinių, kurie neišliko.

Vėlyvesnė įtvirtinta senovės gyvenvietė, tai yra piliakalnis išliko kaimo pietinėje dalyje, Luobos upelio dešiniajame krante. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpusiame į Luobos upelio slėnį, kuris pilį juosė ir saugojo iš šiaurės, pietų pusių.

Pritaikydami aukštumos kyšulį piliai, žmonės jo paviršių nulygino, įrengė lygią beveik trikampio pavidalo, 43 metrų ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 43 metrų pločio vakariniame pakraštyje aikštelę. Ją apsaugoti nuo likusios aukštumos dalies pusės turėjo aukštas virš dviejų metrų aukščio, iš žemių supiltas pylimas bei jo vakarinėje papėdėje iškastas gynybinis griovys, kuris buvo lanko pavidalo, 56 metrų ilgio. Papildomai pilį saugojo už aprašytojo griovio supiltas antras pylimas ir dar vienas gynybinis griovys.

Pylimai buvo sustiprinti medžio rastų, akmenų bei žemių sienomis ir tvoromis, kurios mūšių metu tapdavo pilies gynėjų priedanga priešui, kliūtimi.

Manoma, kad pilyje gyveno šios srities valdovas su savo šeimyna ir kariauna. Valstiečiai, amtininkai ir kiti pavaldiniai glausdavosi netoli pilies buvusioje gyvenvietėje. Tik priešui priartėjus, visi jie susirinkdavo į pilį, kad bendromis pastangomis apsigintų arba žūtų.

Pagal išlikusius įtvirtinimo pėdsakus piliakalnis turėtų būti priskiriamas vėlyviesiems VIII –XIII amžių piliakalniams. Ji priklausė čia gyvenusiems kuršiams, naudojusiems pilį gintis nuo Livonijos ordino riterių puldinėjimų. Gali būti, kad čia stovėjo Luobos pilis minima 1252 metais Livonijos ordino magistrui ir Kuršių vyskupui dalinantis riterių nukariautas Kuršių žemes.

Livonijos ordinui galutinai palaužus kuršių pasipriešinimą, o kuršiams asimiliavus žemaičiams, pilis liko apleista ir pamiršta.

Kolūkio laukais paverstose kaimo žemėse yra išlikę keletas istorijos ir kultūros paminklų. Visų pirma paminėtas jau aprašytas piliakalnis, Luobos upelio pakrantėje ir žmonių vadinamas Pilale. Jį 1966 metais žvalgė Lietuvos Mokslo Akademijos archeologinė ekspedicija. Jos metu kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Matyt jis sunaikintas. Dar apie 1930-1935 metus, ariant piliakalnio aikštelę, buvo rasta pora akmeninių kirvių, geležinių ir žalvarinių dirbinių, kurie neišliko.

1972 metais piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu.

Vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašuose buvo registruoti Jedžiotų senkapiai, vadinami Kartališke. Tai ankstyvos kapinaitės, einančios į pietus nuo kelio Jedžiotai –Erkšva, dešiniajame Luobos upelio krante. Senkapiai įrengti į Luobos slėnį besileidžiančiame šlaite, lygioje vietoje. Jas juosė neaukštas, 20-50 cm. aukščio iš žemių supiltas pylimėlis. Kapinėse nuo seno stovėjo trys dideli ąžuoliniai kryžiai, saugoją atminimą apie senovėje čia palaidotus Jedžiotų kaimo gyventojų protėvius.

Dar nuo seno praėjusio šimtmečio Jedžiotuose stovėjo medinė koplytėlė daryta 1897 metais. Ji buvo keturkampė su kryžminiu stogeliu, puošta gausiai augalinio, stilizuoto motyvo ornamentais. Jos frontone buvo nišos, kuriose puikavosi medinės, polichromuotos Šv. Barboros, Šv. Stanislovo, Šv. Mergelės Marijos, neatpažintos šventosios su vėliava ir kitų šventųjų skulptūrėlės.

Pačioje koplytėlėje buvo kristaus karste skulptūrinė grupė, vietos žmonių dar vadinama Velykų grabu. Ją sudarė karste gulinčio Jėzaus, šalia atsiklaupusios šventos Magdelenos, gedinčios švenčiausios Marijos sopolingosios. Apsuptos dviejų angelų, ties karsto galais stoviončių šventojo Juozapo ir švento Nikodemo skulptūros.

 


Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

 

 

 

Paieška