Spausdinti

Kolektyvizacija Jedžiotų kaime

1949 metais kovo mėnesį Adomo Škimelio namuose buvo pirmasis susirinkimas. Į susirinkimą sukvietė apylinkės pirmininkas Anicetas Jokūbauskas. Iš Ylakių atvažiavo aktyvistai: Bronius Vaičiulis, Šukys (iš Paluobės), Vitkus ir kt. Rašė į kolūkį. Pirmieji įsirašė: Magdalena Vičiulienė, Viktoras Vičiulis, Elena Vičiulienė, Valerijonas Jackus, Juozas Nagaliauskas, Jonas Paukauskas, Domas Skiudulas ir kt. Pasirašant į kolūkį reikėjo atiduoti dalį gyvulių ir padargų.

Didesni ir tinkami kolūkinei veiklai trobesis buvo suvisuomeninti. 1950 metais beveik (išskyrus Liudviką Vaitkų) buvo pasirašę į kolūkį. Po dviejų metų, nepajėgdamas atiduoti labai didelių prievolių ir užmokėti buožinių mokesčių ir Liudvikas Vaitkus pasirašė į kolūkį.

Iš pradžių kolūkis buvo pavadintas „Ąžuolo“ vardu.

Susikūrus kolūkiui, pirmoji kontora buvo pas Rukius, o pirmasis buhalteris buvo Kazimieras Rukys. Taip pat pas Rukius buvo ir pirmoji karvių ferma.

Patys pirmieji kolūkio gyvenimo metų rezultatai buvo geri, nes laukai buvo pilnai apsėti. Tik po sėjos žmonės vežė padargus į kolūkį. 1950 metais, laukuose pasirodžius traktoriams derlius sumažėjo. Melioracijos dar ne buvo, o ežios ir grioviai buvo traktorių užarti. Laukai paliko šlapi, žemę traktoriai blogai įdirbo ir derlius buvo menkas. Jedžiotų kolūkis neatgavo iš Ylakių kooperatyvo ištremtųjų jedžiotiškių turto: gyvulių, grūdų, padargų ir tai silpnino ūkį.

Iš pradžių už darbadienius mokėjo kapeikas ir duodavo gramais grūdų. Žmonės turėjo pragyventi iš pagalbinio ūkio (60 arų).

Traktoristai, specialistai, raštinės darbuotojai ir, kiek vėliau, fermos darbuotojai gaudavo pastovų atlyginimą. Tik nuo 1965 metų pradėjo mokėti atlyginimus lauko darbininkams ir pensijas.

Bėgant metams kolūkiečių gyvenimas gerėjo: vis daugiau kolūkis mokėdavo už darbadienius, palyginus pigiai nusipirkdavo mineralinių trašų. 1963 metais pravedė elektrifikaciją. Žmonės pirkosi televizorius, skalbimo mašinas, radio aparatus, o kai kas ir lengvąsias mašinas.

Labai didelį dėmesį valdžia skyrė kolūkiams: skirdavo žymias paskolas statyboms, statė ir elektrifikavo stambias fermas, mechanines dirbtuves, sandėlius, pirko žemės techniką. Žinoma ūkiai prasiskolindavo valstybei – pasidarydavo milijonines skolas, tačiau jas valdžia nuolat nurašydavo.

Jedžiotų kaimo teritorijoje, Mediškiuose, pastatė tik vieną kiaulidę 1962 metais. Kitose kolūkio brigadose, pavyzdžiui Klauseikiuose, pastatė fermą ir sandėlį.

Po išvežimų, areštų ir persekiojimų dalis jedžiotiškių paliko gimtąsias vietas ir išsikėlė gyventi kitur: į Latviją –Liepojaus miestą, Mažeikius, Klaipėdą ir Skuodą.

Amiliorius Jankus, Skaraitės Valerijos vyras, iš Liepojos rašė: buvę jedžiotų kaimo žmonės pasitraukė per sovietų okupaciją į Liepoją dėl įvairių priežasčių ir ten suleido savo gyvenimo šaknis su savo vargais ir rūpesčiais. Kai kurių vaikai jau nutautėjo: kalba latviškai, rusiškai, o iš anūkų yra tokių, kurie nebemoka lietuviškai.

Didžiausias jedžiotų kaimo ištuštėjimo metas prasidėjo tada, kai 1961 metais pradėjo melioruoti kaimo laukus. Žmonės, gavę pakylas, dažniausia vyko į miestus. Ten statėsi namus, pirkosi butus, apsigyvendavo pas miestuose įsikūrusius vaikus. Kai kurie jedžiotiškiai išsikėlė į Klauseikių kaimą, kur kūrės nauja gyvenvietė. Tai Kuokščiai, Vičiuliai, Rukiai, Jackai ir kt. Taip ir ištuštėjo jedžiotų kaimas. Iš buvusių 79 sodybų liko tik 15, o rytinėje kaimo dalyje belikę dvi sodybos.

Kaimui priklausė 863 ha, išmelioravo 663 ha, liko nemelioruota 200 ha. Tai žemės esančios prie Adomo Imbraso ir Antano Bušmos sodybų.

Indžinierius Z. Kinderis rašė, kad melioracija brangiai kainavo (apie 70.800 rb.), nes pasitaikė sunkus gruntas, ilgas griovelių tinklas (apie 68.5 km.),didelė parengiamųjų darbų apimtis: reikėjo iškirsti 1.8 ha medžių, 19.5 ha krūmų, išrauti 3.2 ha kelmų ir t.t. Be to , brangiai kainavo durpyno užlyginimas.

Melioracija turėjo teigiamą pusę: nusausino, išlygino, padarė ilgus laukų barus, išnyko grioviai,nereikalingi krūmokšniai, kurie užėmė nemažai žemės, neigiamos pusės: išnyko kaimo sodybos, išvyko žmonės, kaimas liko užkampis, išnyko reti augalai ir gyvūnai, laukai pasidarė neatsparūs erozijai.

Po visų pertvarkymų ir permainų kaimo pavadinimas paliko tas pats – Jedžiotai ir žemės valda ta pati – 836 ha. Dabartiniu metu Jedžiotuose gyvena 14 šeimų.

Prasidėjus Lietuvoje atgimimui Jedžiotiškio Vaclovo Mitkaus dėka, buvo restauruota koplytėlė, pastatyta kryžiai ant maro kapelių, o 1990 metais Juozas Noreika savo sodybos kieme pastatydino kryžių viso kaimo tremtiniams atminti.

1992 metais buvo panaikintas kolūkis ir pradėta atidavinėti jedžiotiškiams žemė. Kartu buvo atstatoma žemės nuosavybė, ir buvusiems Jedžiotų kaimo gyventojams. Kai kurie iš jų, atgavę žemę, neturėjo reikalingų sąlygų ūkininkauti, o greitai likvidavus bendroves, nebuvo kam išnuomoti. To pasekėje liko dirvonuoti dideli plotai.


Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

 

Komentarai  

 
0 #1 joana 2013-01-30 20:25
man rodos kad Jedziotu istustejimo metas prasidejo apie 1970 metus, nes apie 1970 metus vyko sodybu nukelimas. Zinau tiksliai, kad mes is Jedziotu i Klauseikius persikeleme 1972 metu rugsejo menesi
Pranešk apie netinkamą komentarą
 

Paieška