Spausdinti

Maisto atsargos ir tvarkymas

Mėsos tvarkymas buvo atsakingas darbas. Jeigu blogai būsi sutvarkęs mėsą, galima laukti didelių nuostolių. Mėsą sūdė ir rūkė. Didžiulį rūpestį turėjo šeimininkas, kai reikėjo papjauti paršą, kuris sverdavo apie 250 kilogramų. Svarbiausia, kad paršą reikėdavo užkelti ant suolo ir tada nudurti.

Reikėjo kuo daugiau surinkti kraujo, kad būtų daug vėdarų. Susirinkdavo paršo pjovimui 5-6 vyrai. Reikėjo nusvilinti. Svilindavo šiaudais. Apkraudavo paršą šiaudais ir uždegdavo. Vėliau saujomis degindavo ir skusdavo šerius. Po to nuplaudavo ir išmėsindavo. Skerdiena buvo suskirstoma į taukus, kumpius, mėsą dešroms ir lašinius. Žiemą mėsa buvo susūdoma sausai, tai yra apibarstoma druska bei prieskoniais ir sudedama į medinius kubilus. Šiltesniu laikotarpiu kumpius ir lašinius apipildavo virtu sūrimu. Buvo labai svarbu, kad gerai įsisūrėtų, kad neatsirastų kirminų. Priešingu atveju būdavo didelis nuostolis ir negarbė šeimininkei. Rūkydavo kamine, pirtyse bei specialiose rūkelnyčiose.

Sutvarkius mėsą, darydavo dešras. Mėsa buvo smulkinama mažais kirvukais, o po to per tam tikrus ragus kemšama į žarnas. Kai atsirado mėsmalės, darbas paspartėdavo. Be gerųjų dešrų darydavo kepenines dešras. Jos buvo skiriamos greitam naudojimui. Mėgdavo jedžiotiškiai kraujinius vėdarus. Kraujas buvo maišomas su išvirtomis kruopomis ir pridedama į jas pipirų, lapelių ir mėtų. Buvo valgoma su spirgučiais. Iš geriausių taukų darydavo taukines. Į plėvę sudėdavo sutrintus su prieskoniais taukus ir susiūdavo. Jas naudodavo sriubų uždarymui (pariebinimui). Likusius taukus lydydavo. Kol nebuvo emaliuotų kibirų, taukus pildavo į puodynes arba medinius kibirus.

Išrūkytą mėsą laikydavo kaminuose ir klėtyse bei rūkyklose.

Rudens metu, kai kiaulienos mėsa buvo pasibaigus, pjaudavo avis. Avių mėsa buvo naudojama greitam valgymui. Paskutiniai kumpiai buvo rūkomi ir naudojami sekančią vasarą pavakariams.

Žymus kiekis mėsos buvo gaunamas iš paukščių. Kadangi rudenį būdavo mėsos perteklius, tai žąsieną paruošdavo ilgesniam laikymui. Žąsieną rūkydavo arba lydydavo. Supjaustydavo ją gabaliukais, ištroškindavo ir supildavo su visais taukais į puodus arba emaliuotus kibirus. Svarbiausia, kad ant viršaus būtų nemažas kiekis taukų. Taip paruošta žąsiena išsilaikydavo iki sekančių metų mėšlavežio. Tada pašildydavo žąsieną, būdavo labai skanus ir greitas valgio paruošimas.

Kol nebuvo pieninės, visi pieno produktai buvo paruošiami namuose. Pieno perdirbimo rankinėmis mašinomis ūkininkai išskirdavo iš pieno grietinę. Iš tam tikros temperatūros grietinės mušdavo sviestą. Jei grietinė būdavo per šalta, tai tekdavo ilgiau mušti, ir gaudavosi riebesnis sviestas, o jei grietinė per šilta, tai gaudavosi „didysis“ sviestas. Toks sviestas į turgų buvo nevežamas. Sumštą sviestą reikėdavo labai gerai išplauti. Į turgų vežamą sviestą susverdavo po 0.5 kg. Sviestą dėdavo į medinę formelę ir gražiai į sviestinį popierių išspausdavo. Toks plytos pavidalo gabaliukas sverdavo pusę kilogramo. Iš pieno darydavo varškę ir spausdavo sūrius, kuriuos taip pat veždavo parduoti.

Į turgų veždavo tai , kas atlikdavo nuo šeimos maitinimo. Žymią dalį maisto atsargų sudarė daržovės: kopūstai, agurkai ir burokėliai. Kopūstus ir agurkus raugindavo medinėse statinėse. Kad agurkai būtų skanūs ir gerai laikytūsi, jų rauginimui reikėjo tam tikro recepto. Nepaprastą receptą agurkų rauginimui turėjo Antanina Vaškaitė. Kiekviena Sodos šeimininkė prašė, kad ji ateitų įraugti agurkus. Agurkus dėdavo stačius ir sudėjus prieskonius užpildavo verdančiu vandeniu.

Kubiliukuose raugindavo burokėlius. Juos vartodavo barščių virimui, o raugalą gerdavo.

Nemažai paruošdavo žiemai grybų. Jedžiotų kaimą supo miškeliai, prie namų buvo biržės. Visur buvo daug grybų: baravykų, raudonikių, guočių, lepšiukų ir kt. žiemai buvo sūdomos baravykų ir raudonikių galvutės. Jei surinkdavo grybų mažiau, tai sūdydavo ir skirtingų grybų galvutes. Sūdymas buvo paprastas: į nedideles medines statinaites buvo dedami gerai išvirti ir nuspausti grybai, subarstoma druska. Ant viršaus dėdavo švarią drobelę, medinį dangtį ir prispausdavo akmeniu. Dažniausiai grybai buvo pasnikų valgis, bet ne gėda buvo pavaišinti ir svečią.

Pagrindinis Jedžiotų kaimo gyventojų valgis buvo košės: miltinė, pusmarškonė su ruginiais miltais arba su kvietiniais miltais. Labiausiai buvo paplitusi pusmarškonė košė su ruginiais miltais. Ją gerai išvirti buvo sudėtinga. Pirmiausiai išvirdavo bulves, jas sugrūsdavo, kad neliktų gabaliukų. Po to dėdavo miltus ir gerai išplakdavo. Į stalą prie košės duodavo spirgučius. Juos darydavo ir su padažu, kurį sudarydavo miltai ir pienas. Jeigu į spirgučius įpildavo daug padažo (pieno), tai gaudavosi „balti taukai“, kuriais šeimyna buvo nepatenkinta. Prie košės pagal pageidavimą duodavo rūgusio arba saldaus pieno. Pasnikų dienomis košę valgydavo su silke. Silkės buvo sukišamos porcijomis į dubenį (tada silkės buvo labai riebios, ant jų matėsi taukai).

Košė buvo sudedama į dubenį, ir iš jo suaugusieji valgė kartu, o šeimininkė įdėdavo košės atskirai į bliūdukus vaikams, piemeniui ir sau.

Šaukštai buvo mediniai. Paprastai kiekvienas turėdavo pasiženklinęs sau šaukštą.

Pietums buvo sriuba su mėsa. Sriubos buvo įvairios: barščiai, kopūstai, šutynė, daržovių sriuba ir kt. mėsą virindavo porcijomis. Per pietus šeimininkė ją išdalindavo.

Vakarienei buvo verdama balta, pieniška sriuba. Ji buvo įvairi: su kruopomis, su bulviniais kleckiukais, konkolinę (ji buvo verdama iš miltų). Buvo suminkoma tešla, padaromi voliukai ir su žirklėmis sukarpomi. Prie sriubos duodavo lašinukų, varškės ar pakepdavo likusių nuo pietų bulvių.

Kai parskrisdavo gandras ir dienos pailgėdavo, buvo valgomi pavakariai. Pavakariams buvo duodama: išrūkyto avies kumpio, lašinukų, varškės, sūrio su sviestu, keptų blynų su sūriu. Rudenį pavakariai buvo nutraukiami.

Mažus vaikus, kūdikius maitindavo manų kruopų koše ir pienu. Paaugę vaikai valgydavo kartu su visais šeimos nariais. Valgis jų paskaninamas: virtais kiaušiniais, keptais blyneliais, keptomis bandelėmis.

 


Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

 

Paieška