Spausdinti

Šventės

Labai skyrėsi maistas atskirais metų laikais. Vasaros metu, kai buvo sunkiausi darbai, maistas buvo gaminamas sotesnis, geresnis. Advento ir gavėnios metu maistas buvo lengvesnis. Pasnikai gavėnios metu buvo trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais. Kiekvienas ūkininkas pasirūpindavo silkių, o ypač prieš gavėnią.

Pasniko metu naudodavo sėmenų aliejų su grybais, kopūstais ir silkėmis. Su bulvėmis valgydavo kanapinę druską. Vietoj sriubos darydavo iš rasalo, keptų silkių, svogūnų, prieskonių šaltą sriubalą ir valgydavo jį su karštomis bulvėmis. Ne pasnikų dienomis šeimininkės sukdavo kastinį iš grietinės ir prieskonių. Jį duodavo per pietus su karštomis bulvėmis (neluptomis).

Adventas buvo susikaupimo metas. Nešokdavo, nedainuodavo, nekeldavo pasilinksminimų, penktadieniais pasninkaudavo. Sekmadieniais eidavo labai anksti į bažnyčią rarotų.

Per adventą, jeigu būdavo rogiakelis, vyrai važiuodavo į mišką malkauti, o namuose pjaudavo malkas, kapodavo šakas, vakarais vydavo vyrves ir botagus, ausdavo ir tvarkydavo pakinkus. Moterys ir vaikai vakarais plėšydavo plunksnas. Be to, moterys šukuodavo ir verpdavo linus.

Pabaigoje advento prasidėdavopasiruošimas Kūčioms ir Kalėdoms. Pjaudavo paršus, paukščius, darydavo girą. Daug darbų reikėdavo atlikti švarinant aplinką. Vyrai su vaikais ruošdavosi kieme: atkasinėdavo takus nuo sniego, sutvarkydavo skiedryną, sudėliodavo ne vietoje paliktus daigtus. Kūčių dieną palygindavo mėšlą ir gerai gyvuliams paklodavo. Vakare gyvulius, ypatingai arklius, gerai pašerdavo.

Moterys nusišveisdavo stalus, suolus, lubas, grindis, gerai visur iššluodavo, išvalydavo visas lentynas, spinteles, padengdavo iškarpytais popieriais lentynas. Nuplaudavo langus ir juos papuošdavo iškarpytomis snaigėmis, o dirbtinėmis gėlėmis apkaišydavo šventųjų paveikslus. Dirbtinių gėlių puokštes statydavo ant stalo.

Visus lovų čiužinių šiaudus pakeisdavo naujais kūlių šiaudais.

Kūčių dienos rytą lovų skalbiniai buvo pervelkami. Kūčių dieną buvo sausas pasnikas. Šią dieną žmogus turėjo apmastyti apie savo gyvenimą, apie savo gerus ir blogus darbus. Stengdavosi susitaikyti, atlyginti skriaudas, grąžinti skolas. Taip pat kūčių dieną nenorėjo skolinti. Buvo galvojama, kad su skolintu daigtu gali išnešti ir laimę.

Šeimininkės Kūčių dieną ruošdavo valgius Kūčių vakarienei ir Kalėdoms: trindavo aguonpienį, kepdavo kūčiukus, darydavo žuvies patiekalus ir kt. Kalėdoms kepdavo pyragus, kumpį, žąsis, virdavo šaltieną, sukdavo karkas.

Po pietų kūrendavo pirtį, kad iki vakaro būtų galima išsimaudyti. Po to apsirengdavo švariais rūbais ir ruošdavosi vakarienei.

Stalą dengdavo dukros balta linine staltiese. Po ja paskleisdavo šieno. Šeimininkė viduryje stalo dėdavo kalėdaičius, o paskui ir kitus valgius. Valgių skaičius priklausydavo nuo šeimos turtingumo ir išradingumo. Stengdavosi, kad būtų nemažiau kaip dvyliką patietalų. Visi kūčių valgiai būdavo pasnininkiniai, tai yra gaminami be riebalų, ne mėsiški. Daugelis valgių buvo gaminamiiš ankštinių ar grūdinių kultūrų: pupų, žirnių, aguonų, kanapių, sėmenų ir avižų. Dalis valgių buvo gaminama iš daržovių, sodo gėrybių, žuvų, grybų ir riešutų. Pagrindiniai Kūčių valgiai buvo: kūčiukai, virtos pupos, žirniai, aguonpienis, kanapinė druska, avižinis kisielius, agurkai, rauginti kopūstai ir grybai su aliejumi, keptos žuvys su bulvėmis ir sriubalas.

Kūčių vakarienę pradėdavo tėvas. Persižegnodavo, paprašydavo sukalbėti maldas už mirusius artimuosius. Po to jis dalindavo kalėdaičius, o mirusiojo vietoje ant stalo pastatydavo grabnyčią (degančią), o vėlesniu laiku dar padėdavo lėkštutę. Tada tėvas paprašydavo sėstis ir valgyti.

Pavalgius prasidėdavo įvairūs būrimai. Merginos iš lauko nešdavo žabus ir, jei atnešdavo porinį skaičių žabų, tai nuspręsdavo, kad ištekės. Eidavo į lauką pasiklausyti iš kurios pusės loja šunys. Manydavo, kad nuo ten atvažiuos piršliai. Išėjusios į kiemą apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo štakietus. Jei porinis skaičius – ištekės. Padėdavo žvakę, žemės gabaliuką ir žiedą. Užrišdavo akis ir privesdavo prie padėtų daiktų. Turėjai paliesti vieną daiktą. Jei palietei žiedą, ištekėsi arba džiaugsmą turėsi, jei žemę – bus geras, turtingas gyvenimas, jei žvakę – mirtis. Ant lėkštės degindavo popierių ir iš sudegusio popieriaus formos spėdavo savo ateitį. Savo ateitį spėdavo ir iš lydinių: karštą vašką pildavo į šaltą vandenį. Gaudavosi figūros. Pagal jas spėdavo savo ateitį. Mesdavo batą per slenstį. Jei priekinis galas būdavo į lauko pusę , tai teks iš namų išeiti, o jei į durų pusę, tai pasiliksi gyventi vėl namuose. Pasibaigus būrimams, pradėdavo ruoštis į bernelių mišias. Jos vykdavo 24 valandą. Jedžiotų kaimo gyventojai vykdavo į Truikinų parapijos bažnyčią. Ten susirinkdavo daug žmonių, gražiai giedodavo choras Kalėdines giesmes, grodavo dūdų orkestras. Grįžę iš bažnyčios eidavo miegoti. Ryte į bažnyčią eidavo nebuvusieji bernelių mišiose. Jiems grįžus visi susėsdavo prie kalėdinio stalo.

Pagrindiniai Kalėdų valgiai buvo: keptas kumpis, žąsys su obuoliais arba kopūstais, virtos rūkytos dešros su troškintais kopūstais, šaltiena ir kiti. Buvo ant stalo dedami pyragai su razinkomis ir aguonomis, gira ir kava.

Po pamaldų susitikę žmonės, kalbėdavosi įvairiais klausimais, kviesdavosi vieni kitus į svečius. Pirmą kalėdų dieną svečiuotis buvo nepriimtina. Atntrąją dieną eidavo į svečius, o kiti juos priimdavo. Jaunimas būriavosi kur būtų galima pašokti.

Sutikti Naujus metus jedžiotiškiai dažniausiai rinkdavosi į mokyklą. Ten mokytojas su mokiniais papuošdavo eglutę, paruošdavo ir atlikdavo programėlę. Po programos vaikai ir jaunimas žaisdavo ir šokdavo.

Trijų karalių išvakarėse kai kada ateidavo iš Truikinų bažnytkaimio trys karaliai. Tai buvo jauni, puošniai apsirengę vyrai. Vienas iš jų tamsaus veido ir juodos barzdos buvo apsirengęs karaliumi, kitas iš jų nešdavo rankoje besisukančią žvaigždę buvo vedliu. Visų trijų karalių kepurės būdavo papuoštos blizgučiais. Jie giedodavo ir paženklindavo namų duris arba staktas raidėmis K+, M+, B+.

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Gavėnios buvo vadinamas mėsėdžiu. Tuo laiku vyko visos linksmybės: važinėdavo piršliai, tuokdavosi poros, krykštydavo vaikus, vykdavo vakaruškos ir kitos linksmybės.

Nuo Naujų metų buvo kalėdojama. Parapijos klebonas su bažnyčios tarnais važiuodavo aplankyti savo parapijiečių. Per pamokslą pranešdavo kada ir kuriame kaime kalėdos. Kadangi Jedžiotų kaimas buvo didelis, tai kalėdojimas vykdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Kalėdininkus vežiodavo dviems trims vežimais. Važiu veždavo kleboną, o rogėmis važiuodavo zakristijonas ir vargoninikas. Tiek rogių važiuodavo todėl, kad turėtų kur sukrauti surinktas gėrybes. Sutikti kalėdininkus visi ruošdavosi: apsivalydavo trobas, plačiau nuvalydavo takus nuo sniego, jaunimas ir vaikai pasikartodavo poterius. Buvo gėda tėvams, jei jų atžalos nemokėdavo gerai poterių. Šeimininkas turėjo tinkamai priimti kleboną. Jis pasitikdavo kleboną ir įsivesdavo į gerąją trobą. Įėjęs į trobą klebonas sukalbėdavo maldą, pašventindavo švęstu vandeniu namus, patikrindavo, kaip vaikai moka poterius, apdovanodavo juos šventais paveikslėliais, pasikalbėdavo su šeimininkais apie kasdieninius rūpesčius. Po to šeimininkas atsiskaitydavo pinigais ir natūra už kalėdas.

Kaime kalėdininkams buvo ruošiama pietūs ir vakarienės. Kadangi tai buvo susiję su nemažomis išlaidomis, tai valgydinti apsiimdavo turtingesni ūkininkai. Dažniausiai valgydindavo: Noreika, Čepys Antanas, Skutulas Edvardas, Raštikis Kazimieras, Kukys Domininkas, Vaitkus Bronislavas ir kiti.

Ilgus metus Truikinuose klebonavo Tėveinis. Jis buvo ne tik dvasios ganytojas, bet rūpinosi ir parapijiečių sveikata. Klebonas bei patardavo savo parapijiečiams ką reikia daryti susirgus. Jo patarimai žmonėms buvo reikšmingi ir reikalingi, nes kreiptis pas gydytoją dažnai nebuvo lėšų. To pasekoje dažnai žmonės užvilkindavo ligą ir ilgiau sirgdavo.

1930 metais pradėjo klebonauti Stanislovas Jocius. Apie jį išlikę daug gerų prisiminimų. Jis daug skyrė dėmesio katalikiškoms organizacijoms, jų veiklai, aktyviai bendradarbiavo su inteligentais, mokytojais ir kitų tautiškų organizacijų vadovais.

Užgavėnės buvo įvairių išdaigų šventė. Šiomis išdaigoms turėjo prisitaikyti šeimininkės, tai yra prisikepti blynų, dešrų neprašytiems svečiams.

Tą dieną eidavo ar važiuodavo grupėmis užgavėnių žydai. Grupę sudarydavo penki , šeši žmonės – apsirengę ožiais, lokiais, pirkliais. Ant galvos jie užsidėdavo kuo baisesnes kaukes. Į dirbtines nosis jie įsikaldavo vinis ir siekdavo šeimininkei pabučiuoti ranką. O merginos per užgavėnes bijodavo išeiti iš namų. Susitikti nuošalesnėje vietoje užgavėnių žydus buvo baisu. Jie išvartydavo po sniegą ir visur jo prikišdavo. Vaikams būdavo smagu. Vis bėgdavo į lauką, kad pirmieji praneštų, kad jau ateina užgavėnių žydai. Per užgavėnes pataisydavo vaikams supynes kluone.

Per užgavėnes buvo pravažinėjami jauni arkliai.

Po užgavėnių prasidėdavo gavėnia. Jos metu vyrai baigdavo tvarkyti linus, o moteris juos verpdavo. Rateliai ir staklės dūzgė visose trobose. Dirbdami per gavėnią, žmonės vakarais meldėsi, giedojo kalnus, laukė kristaus prisikėlimo šventės. Valgis būdavo liesas, panašus kaip per adventą. Todėl gavėnia visiems nuisibosdavo ir visi laukė šventų Velykų. Buvo šventinamos verbos. Parneštos į namus verbos buvo pakišamos troboje po balkiu. Jas naudojo, kad neištiktų nelaimės: neįtrenktu žaibas, nesusirgtų žmonės ir gyvuliai. Po verbų sekmadienio prasidėdavo didžioji savaitė. Ketvirtadienį ir penktadienį eidavo į bažnyčią. Šeštadienį nekūrendavo krosnies tol, kol neparnešdavo pašventintos ugnies ir vandens. Parnešus pašventintą ugnį iš jos užkurdavo krosnį ir virdavo valgius.

Didžiojo šeštadienio vakare pirtyje išsimaudydavo, nudažydavo kiaušinius ir eidavo kuo anksčiau gulti, nes reikėjo anksčiau keltis ir eiti į prisikėlimą. Grįžę iš bažnyčios, sėsdavo prie velykinio stalo. Tarpe valgių svarbiausią vietą užimdavo kiaušiniai. Jie buvo gražiai, įvairiai išdažyti vantų lapais, svogūnų laiškais, raudonaisiais burokėliais, gražiai išskutinėti.

Antroji Velykų diena buvo pati linksmiausia. Jau anksti iš ryto sveikintis su šventėmis eidavo muzikantai su dūdomis. Jie prie gyventojų durų grodavo maršus, o šeimininkai juos vaišindavo ir duodavo pinigų.

Vaikai lakstydavo po kaimą: pas krikštatėvius ar artimiausius kaimynus. Ten jie gaudavo kiaušinių ir juos ridinėdavo.

Jaunimas ir vaikai supdavosi supynėje, lankydavosi vieni pas kitus, žaisdavo, dainuodavo.

Žymesnė sekanti data buvo Jurginės. Ji buvo žymi ne tik atlaidais, bet ir Jurginių jomarkais. Jomarkai vykdavo Ylakiuose.

Sekminės tai pavasario šventė. Jedžiotiškiai per sekmines svečiuodavosi, eidavo į laukus apžiūrėti kylančių žiemkenčių ir vasarojaus, gėrėdavosi besiganančiais gyvuliais. Per Sekmines buvo puošiamos iš išorės ir iš vidaus trobos. Trobų ir klėčių durys buvo puošiamos jaunais berželiais, o lubos – iškaišomos berželių šakomis (užkišant šakeles už balkių).

Piemenėliai per Sekmines pargindavo apvainikuotus gyvulius. Šeimininkė vaišindavo piemenėlius sūriu, bandelėmis, pyragu. Taip pat Sekminių laukdavo jaunimas, nes buvo pradžia gegužinių. Kadangi nuo Jedžiotų kaimo buvo netoli Apuolės piliakalnis, tai per Sekmines eidavo į pirmąją gegužinę.

Jaunimo Jedžiotuose buvo gausu, todėl į gegužinę eidavo pulkais. Prie Apuolės piliakalnio gegužinės buvo įspūdingos, nes susirinkdavo labai daug jaunimo iš aplinkinių kaimų, atvažiuodavo ir iš Skuodo. Grodavo dūdų orkestras, gamtovaizdis buvo labai gražus.

Ketvirtajame dešimtmetyje Jedžiotų jaunimas organizuodavo gegužines pas Pranciškų Čepį birželyje (miškelyje), o esant nepalankiam orui klojimuose pas Petrą Būtą ir Rukius. Pasilinksminimuose jaunimas vienas su kitu susipažindavo, galėdavo pareikšti savo susižavėjimą vienas kitu, pakviesti šokiui patinkančią merginą, o mergina atsakydavo tuo pačiu, jeigu jai patikdavo. Jeigu į gegužines eidavo būriu, dainuodami ir juokaudami, tai iš gegužinės dažniausiai grįždavome poromis. Čia jau nereikėjo piršlių. Jie patys pasirinkdavo gyvenimo draugą ar draugę.

Ankstesniais laikais piršlybos ir merginų kraitis buvo labai svarbus. Važiuodamas į piršlius jaunasis pasiimdavo butelį degtinės. Jeigu atrodydavo, kad reikalai krypsta į gerą pusę, jaunasis eidavo pašerti arklių ir atsinešdavo butelį. Tada prasidėdavo derybos dėl dalios. Kai viską sutardavo, baigdavo gerti butelį ir paskirdavo datą, kada važiuos į ūkvaizdus, apžiūrėti jaunojo ar jaunosios ūkį. Būdavo atsitikimų, kad jaunasis ar jaunoji, norėdami pasirodyti turtingesni, negu yra, prisivesdavo svetimų gyvulių, o po vestuvių jų nerasdavo. Po ūkvaizdų važiuodavo į bažnyčią paduoti užsakų. Užsakai buvo skelbiami per trijų sekmadierių pamokslus. Jei jaunieji turėdavo pinigų, tai išsipirkdavo leidimą neskelbti užsakų (indultą).

Prieš vestuves jaunosios namuose vykdavo mergvakaris (pintuvės). Susirinkdavo jaunimas atsisveikinti su jaunaja. Pindavo rūtų vainiką, šokdavo, dainuodavo. Dainose atsispindėdavo nenoras atsiskirti nuo savųjų, o iš kitos pusės noras ištekėti už mylimo bernelio.

Vestuvių rytą nuotaka buvo pamergių ir svočių šukuojama, rengiama vestuviniais drabužėliais. Visą laiką , iki išvažiuojant vestuvininkams į bažnyčią, dainuodavo vestuvines dainas.

Vestuvės tęsdavosi tris keturias dienas. Svečiai į vestuves nešdavosi keptas žąsis, kalakutus bei gėrimą. Iškilmingiausias vestuvių pyragas buvo „boba“. Antrą vestuvių dieną, per jaunųjų prikėlimą grodavo maršą, kapodavo džiovintą sūrį, juo vaišindavo jaunuosius ir svečius.

Jei jaunieji likdavo ūkio šeimininkais, tai bočius (tėvus) išveždavo rateliais į priešininkę (antrąjį trobos galą).

Vestuvėse šokdavo, dainuodavo ir krėsdavo išdaigas. Dainuodavo apie gyvenimo sunkumus, kurie laukia ateityje. Antros dienos pavakaryje vestuvės persikeldavo į antrąją pusę. Svečius vykstančius į kitą pusę įspėdavo, kad jie nusivežtų pirmam stalo padengimui pyragų. Reikėdavo jais išsipirkti stalą.

Po savaitės vykdavo sugrąštai. Jaunieji aplankydavo tėvus, paviešėdavo. Kaip buvo įprasta, kiekvieną sekmadienį, nuvažiuodavo į bažnyčią. Ten į bažnyčią jaunąją įvesdavo kunigas.

Kiekvieno Jedžiotiškio stebėjimas į pasaulį buvo didelis įvykis. Ateinantį žmogų sutikdavo priėmėjos. Kol nebuvo akušerių, tai priimdavo kūdikius moterys iš to paties kaimo: Magdalena Bušmienė, Škimelienė, Gedminienė ir kitos. Trečiajamedešimtmetyje prie gimdymo Jedžiotiškiai atsiveždavo iš Truikinų akušerę Kniuipienę, o sunkesniu gimdymo atveju – gydytoją Kaunecką iš Kivylių. Vaikelį stengdavosi, ilgai nelaukdami, pakrikštyti, nes bijodavo, kad be krikšto nenumirtų. Vardą rinkdavosi tėvai. Dažniausiai žiūrėdavo, kokį vardą atsinešė gimdamas vaikas, tai yra, koks gimimo dienos vardas, yra maldaknygės kalendoriuje. Taip pat , rinkdami vardą, atsižvelgdavo į garbingų, gerų ir gražių žmonių vardus apylinkėje. Dažniausiai vyriausiąjį sūnų krikštydavo tėvo ar senelio vardu. Rinkdami kūmus, žiūrėdavo, kad jie būtų sąžiningi žmonės. Į kūmus kviesdavo turtingesnius giminaičius. Jei kviesdavo į kūmus nevedusius, tai žiūrėdavo, kad jie vienas kitam patiktų. Sodindami už stalo iš šonų sėdintieji stengdavosi juos suspausti, kad dantukai vaikui būtų tankūs.

Krikštynų balius buvo pagal tėvų turtingumą. Kūmai turėdavo pasirūpinti pyragais, saldainiais, barankomis ir užmokėti kunigui už krikštą. Prie stalo kūmai buvo apdainuojami „blogi kūmai, blogi kūmai, neduoda pyrago“, o kai jo duodavo, tai dainuodavo „geri kūmai, geri kūmai, davė pyrago“. Dažniausiai dainos buvo jumoristinės, pavyzdžiui „Liuob gert, liuob dainuot, liuob į Skuodą nuvažiot, o dabar pasenom, su boba gyvenam“. Per krikštynas šokdavo „Jonkelį“, „Kadrilių“, „Klumpakojį“ ir kitus.

Tėvai labai rūpinosi vaikų auklėjimu. Dažniausiai vaikų auklėjimas tekdavo mamai, kadangi su vaiku ji daugiausia bendraudavo. Ji mokė mandagiai elgtis su kaimynais, svečiuose, mokė potierių, melstis, gerai elgtis bažnyčioje, svetur,ir susitikus vyresnius žmones sveikintis. Vaikai nuo mažens buvo pratinami dirbti visus darbus: palaistyti gėles, šluoti aslą, palakinti katinus, nunešti ėsti šuniukui ir kt. Nuo 6-7 metų mokė plėšyti plunksnas, vasarą saugodavo ir ganydavo žąsiukus ir padėdavo suaugusiems įvairiuose darbuose.

Buvo ir liūdnų susiėjimų. Vienas iš tokių, tai palydos į kariuomenę karo metu. Į Rusų – Japonų karą išvažiavo kiek žinoma 2 jedžiotiškiai, į Pirmąjį pasaulinį karą – 14 . be to , į Ameriką, vengdami kariuomenės ir represijų, kiek žinoma, išvyko 2 žmonės, o uždarbiauti prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten išvyko 7 žmonės.

Kaip žmogaus atėjimas į pasaulį, taip ir jo išėjimas buvo nepaprastas įvykis Jedžiotų kaime. Žmogui sergant, kaimynai ateidavo jo aplankyti, o atėjus mirties valandai, kaimynės rinkdavosi su juo atsisveikinti (numarinti). Iki trečiojo dešimtmečio duodavo ženklą skambinimu rinktis prie mirštančiojo. Susirinkę žmonės, melsdavosi, kalbėdavo įvairias maldas, manydami, kad mirštančiam lengviau siela atsiskirtų nuo kūno. Kartais žmonės, atsižvelgiant į ligonio būklę, karstą padarydavo prieš mirtį, tik nelaikydavo sergančio namuose. Karstus dirbdavo Zenonas Raštikis arba Ylakiškis Bušma.

Žmogui mirus, jo kaimynai pasiūlydavo savo paslaugas: kaimynės padėdavo mirusįjį aprengti, imdavo tvarkyti namus ir ruošdavo maistą, o vyrai pasirūpindavo karstu bei jo vieta, suveždavo stalus, suolus ir papjaudavo paršą.

Pagrinde giedoriais buvo Jedžiotiškiai. Per laidotuves giedodavo: Domininkas Rukys, Liudvikas Malukas, Juozas Raštaura, Pranas Garberis, Petras Būta, Ignacas Noreika, Antanas Ilskis, Bronislovas Vaitkus ir kiti. Iš moterų giedodavo: Kleopa Jakštienė, Ona Noreikienė, Žiemelienė ir kitos.

Trečiajame dešimtmetyje ir vėliau paskutinį laidotuvių vakarą ir laidotuvių dieną grodavo pasamdytas dūdų orkestras. Dažniausiai jedžiotiškių laidotuvėse dūdomis grodavo Dapšauskai.

Į palydas vežti mirusįjį ir žmones kviesdavo asmeniškai kuris nors iš šeimininkų. Paprastai kviesdavo tuos žmones, kurie turėjo gražius vežimus ir arklius.

Laidotuvių iškilmingumą ir įspūdingumą apspręsdavo vežimų ir giedorių skaičius. Karsto vežimui paprašydavo gražiausių arklių savininką. Pavyzdžiui, Pranciškaus Čepio mažamečio sūnaus Vytauto karstą vežė su keturiais baltais arkliais, grojant dūdų orkestrui.

Po keturių savaičių namiškiai pirkdavo už mirusįjį mišias, o praėjus metams buvo ruošiamos metinės. Į metines kviečiami tie žmonės, kurie dalyvavo laidotuvėse.

Jedžiotiškiai samdydavo šeimyną savo nuožiūra, atsižvelgdami į šeimos narių skaičių ir darbų apimtį. Darbinius drabužius duodavo šeimininkai. Jei samdinys sutikdavo dėvėti savo drabužį, tai alga būdavo didesnė.šeimyną samdydavo nuo užgavėnių iki Naujųjų metų laikotarpiui. Kartais šeimyna užsibūdavo iki Trijų karalių. Toks užsibuvimas vadinosi „ant pravaikščiojimo“.

Darbo samdiniams buvo daug. Žiemos metu vyrai vydavo pančius, važiuodavo į mišką malkų, remontuodavo padargus. Gyvulius šerdavo vaikis. Kur buvo dvi mergės, ten viena savaitę būdavo prie virtuvės, šėrė kiaules, o kita – verpdavo ir ausdavo. Paskui keitėsi.

Vasaros metu viena dirbdavo prie namų ruošos, o kita eidavo laukų darbų. Tik pačiame darbymetyje išeidavo prie lauko darbų visa šeimyna.

Tarp samdinių ir šeimininkų iškildavo ir nesutarimų. Tai būdavo dažniausiai dėl per didelio darbo krūvio arba dėl blogo valgio. Pasitaikydavo, kad samdinys išeidavo iš šeimininko pačiame darbų įkarštyje. Tokių atvejų buvo ne vienas Jedžiotų kaime. Kai kurie šeiminkai samdomą šeimyną maitindavo prastu valgiu: lašinių kelių metų, taukus prie košės duodavo visai baltus, pietums sriubą virdavo su senais lašiniais, o vakare sriubą užbaltindavo iš pieninės parvežtu liespieniu. Tokie šeimininkai, kad gautų pasamdyti šeimyną, turėjo brangiau mokėti ir iš toliau jos ieškoti. Vietiniai samdyniai, tai žinodami, nenorėdavo pasisamdyti tokiems šeimininkams. Tai buvo vienetai. Daugelis šeimininkų, kurie samdė šeimyną, gerai maitindavo. Ypač geru maistu šeimynai girdavo Oną ir Ignacą Noreikas. Pas juos šeimyna išbūdavo po kelis metus. Tie šeimininkai, kurie samdė vieną ar du samdynius, jų neskirdavo – visi valgė prie vieno stalo, buvo laikomi kaip Šeimos nariai. Didelio skirtumo tarp samdinių ir šeimininkų vaikų nebuvo. Sykiu dirbo,linksminosi, eidavo į bažnyčią ir gegužines. Ne vienas buvo atvejis, kai ūkininkaitis vesdavo samdinę arba atvirkščiai. Aišku, tėvai su tuo nenorėjo susitikti, bet gyvenimas yra gyvenimas.

Kaimynai vieni kitiems padėdavo, talkindavo, pagelbėdavo, ištikus nelaimei. Reikalui esant, vieni iš kitų skolindavosi mašinas, pinigus, sėklinius grūdus ir kt. kartais pirkdavo net ūkio padargus, susidėję pinigų.

Ypač šilti santykiai buvo tarp kaimynių. Jos viena kitai padėdavo savo pamokymais ir patarimais. Jedžiotiškiai buvo religingi , kai kurie priklausė Tretininkų organizacijai. Jie palaikė ryšį tarp klebonijos ir kaimo. Primindavo kada pasninkai, atlaidai, kada ir kam reikia nunešti į ubagyną seneliams maisto, į bažnyčią gėlių ir t.t.

Religingumas turėjo teigiamą įtaką žmonėms ir jų santykiams. Kaime nepasitaikydavo vagysčių, chuliganizmo ir girtuokliavimo atvejų, o jei ir kiek išgerdavo tam tikromis progomis, tai su saiku ir su reikalu. Žmonės kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią ir pribijodavo klebono, kad per pamokslą nepaskelbtų kokio nors blogesnio poelgio.

Pasitaikydavo ir neigiamų poelgių. Dažniausiai jie siedavosi su pavydu, kai užaugdavo geresni javai, gražesni gyvuliai, ar šiaip, kai kas geriau pasisekdavo.

Žiemos ir vasaros susisiekimo priemonės buvo rogės ir ratai. Rogės buvo darbinės ir važiai. Su važiais važiuodavo į bažnyčią, svečius, krikštynas, vestuves. Jie būdavo nudažyti ir metaliniais dirbiniais pagražinti. Ant kojų buvo užtiesiami kailiniai užklotai. Kailiniai būdavo aptraukti milu ir išsiuvinėti įvairiais ornamentais ir gėlėmis.

Kitais metų laikais buvo naudojami ratai. Jie buvo darbiniai pavažuolės (su jais važiuodavo į bažnyčią, turgų ir kitur). Ketvirtame dešimtmetyje ūkininkai įsitaisė bričkas, tai ratus ant lingių. Prie važių ir bričkų reikėjo, kad ir arklių pakintai būtų puošnūs. Ūkininkai kviesdavosi į namus rimorius, kurie siūdavo šorus iš odos. Žiemos metu prie šorų pritvirtindavo dar skambučius.

Patogus susisiekimo būdas buvo jojimas arkliu. Jodavo kam nors pranešti apie įvykį, pas gydytoją vaistų, į parduotuvę ir kt.

Jedžiotų kaimas priklausė Klauseikių seniūnijai. Nuo 1930 metų iki 1940 metų Ylakių valsčiaus viršaičio įsakymu Klauseikių seniūnu buvo paskirstas jedžiotiškis Pranciškus Čepys. Jis buvo baigęs Kaukolikų pradinės rusų mokyklos tris skyrius.

Seniūnas Čepys rinko žemės mokesčius, tvarkė kelius, parūpindavo mokykloms malkų, išduodavo gyvuliams parduoti leidimus. Seniūnas gaudavo 500 litų algą į metus, o laukininkas – 150 litų per metus. Pirmoji ir antroji okupacija Turguose, gegužinėse ir kitose žmonių susibūrimo vietose vyko mitingai. Išsijuosę agitatoriai melavo apie gražią ateitį: kad bus pigus žibalas, geležis ir, kad visos gėrybės plauks iš Tarybų Sąjungos. Kai kurie žmonės patikėjo, bet viską temdė atvykę apskurę kareiviai, jų žmonų parėdai ir nekultūringumas.

Kai prasidėjo rinkimų kompanija vėl viskas buvo meluojama, giriama būsima santvarka, šmeižiami ir koneveikiami darbdaviai ir dvasininkai. Žmonės į viską žiūrėjo su nepasitikėjimu ir buvo abejingi agitacijai. Per rinkimus buvo atvira prievarta. Varinėjo su ginklu žmones balsuoti.

Buvo balsuojama dėl Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungą. Prie Apuolės piliakalnio buvo gegužinė. Iš Skuodo atvažiavę agitatoriai, sustabdė muziką ir šokius, po to, pradėjo agitaciją, kad reikia Lietuvai įsijungti į Tarybų Sąjungą, nes tada būsiąs tikras rojus, kad Lietuva bus laisva ir apsaugota nuo užpuolimo.

Per metus pasikeitė administracinė ir politinė tvarka: bažnyčią atskyrė nuo valstybės, gimimo, metrikacijos ir mirimo aktus reikėjo registruoti valsčiuje, įvesti svetimi pinigai – rubliai.

Naujoji valdžia uždarė visas krikščioniškąsias, tautines organizacijas ir jų leidinius.

1941 metų pavasarį Tarybų Sąjungą intensyviai ruošėsi karui. Jedžiotų kaimo vyrus dviems savaitėms apylinkės pirmininkas Mumgaudis siuntė prie Telšių į areodromo darbus. Kas dvi savaites juos keisdavo. Prasidėjus karui jedžiotiškiai iš Telšių grįžo pėsti.

Žmonės su nerimu ir neapykanta kalbėjo apie deportaciją ir laukė karo su Vokietija. Prieš pat karą, šeštadienį, buvo gegužinė pas Pranciškų Čepį beržyne. Apylinkės pirmininkas ir vietos komjaunuoliai suruošė mitingą. Kalbėjo apie tarybų valdžios suklestėjimą, neigė karo pavojų ir kvietė visus pritarti tarybų valdžios veiklai. Susirinkusieji netikėjo mitinguotojų žodžiais, kalbėjo, kad tuoj paty prasidės karas, kad šis mitingas neturįs prasmės ir nereikalingas. Mumgaudis atkakliai tvirtino, kad vyksta tik manievrai. Apie karo pradžią jedžiotiškiai sužinojo birželio 22 dieną (iš ryto).

Buvo sekmadienis, žmonės ruošėsi į bažnyčią. Tuo metu pasigirdo Vainiaudoje (Latvijoje) stiprus bombardavimas. Tai išgirdę žmonės, nuskubėjo pas Petrą Būtą, kadangi jis turėjo radio aparatą. Čia jie sužinojo, kad karas tikrai prasidėjo. Jedžiotiškiai karo pradžią sutiko kaip išsigelbėjimą iš tarybų valdžios spąstų.

Birželio 23 dienos rytą jedžiotiškiai : Mykolas Jackus, Pranas Škimelis, Liūdas Sirutis, Pranas Garbenis, Pranas Skara, Kazimieras Rakys ir Kazimieras Paulauskas su šautuvu, suėmę Tadeušą Mumgaudį kaip komunistą, vedė į Aleksandriją. Bevedant Mykolui Jackui iškilo abejonė: ar verta jį vesti į Aleksandriją. Apsitarę , nusprendė, kad jis kažko blogo nėra padaręs, ir prie Guntino upelio prigrąsinę, kad dingtų iš akių ir daugiau Jedžiotuose nepasirodytų, jį paleido. Nuo to laiko Mumgaudis iš tikrųjų dingo. Nesurado jo ir po karo jo ieškodama žmona.

Nuo 1941 iki 1944 metų seniūnu buvo Klausetiškis Urvykis, o pavaduotoju – Pranciškus Čepys. Jedžiotų kaime vokiečiai nesimaišė. Svarbiausia reikėjo atiduoti nustatytas prievoles, o kas jų neatiduodavo, tuos vežė į Dimitravo priverčiamų darbų stovyklą ir laikydavo tol, kol namiškiai pristatydavo atiduotų prievolių kvitas.

Iš Jedžiotų stovykloje pabuvojo Jonas Kuzmickas.

Vokiečių kariuomenėje neaiškiomis aplinkybėmis tarnavo Stanislovas Vičiulis. Jis žuvo 1943 metais prie Leningrado.

Latvijoje buvo mobilizacija, todėl dalis latvių, jos vengdami, slapstėsi pas jedžiotiškius: Jurgį Garbenį, Juozą Janušką, Liūdą Sirutį ir kitus.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu paplito naminės degtinės gaminimas ir jos pardavinėjimas. Prasidėjo dažni išgerdinėjimai įvairiomis nereikšmingomis progomis: per talkas, atlaidus, gegužines ir kitomis. Tada dar žmonės nesuprato didelės alkoholio žalos ir suaugusieji nekreipdavo dėmesio, kad vieną kitą taurelę išlenkdavo ir jų vaikai.

Okupacijos pradžioje įvyko pinigų reforma: dešimt rublių buvo keičiama į vieną ostmarkę.

Vėliau buvo padidintos pyliavos, o darbingi žmonės buvo varomi prie aerodromo darbų Šarkėje.

Vokiečių okupacijos metais Jedžiotų kaime gyvenimas buvo ramus. Nesijautė karo sunkumų, jaunimas linksminosi, vyko gegužinės, vakarėliai ir kitos pramogos.


Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

Paieška