Spausdinti

Žemdirbystė, žemės ūkio kultūros

Kolūkinė žemdirbystė
Kolūkinė žemdirbystė
Apie ankstyvą žemdirbystę Jedžiotų kaime pasakojo Vaclovas Mitkus, remdamasis savo senelių prisiminimais.

Po pirmojo pasaulinio karo dar nebuvo geležinių žemės apdirbimo įrankių. Grūdai buvo apariami plūgu. Pirmasis drapaką įsitaisė Pranciškus Čepys. Sodiečiai ėjo pažiūrėti ir nusprendė, kad daug grūdų palikę virš žemės. Dėl to reikėdavo po uždrapakavimo išvaryti visą šeimyną, kad ji įmintų žemės paviršiuje esančius grūdus. Tiksliai pasakyti, kuriais metais pasirodė geležiniai žemės ūkio įrankiai, negalima.

Spėjama, kad buvo tada, kai Lietuva gavo iš Švedijos penkių milijonų paskolą. Tada pamažu ėmė plisti geležiniai įrankiai. Iš pirmųjų jedžiotiškių geležinius įrankius įsigijo Pranciškus Čepys, Dominikas Kukys, Mykolas Jackus, o vėliau ir kiti.

Savo darbus ir viltis žmonės siejo su Dievu. Pradėdamas lauką arti, persižegnodavo, kad Dievas laimintų artojo darbą, pradėdamas sėją sukalbėdavo maldelę ir persižegnodavo, kad būtų geras derlius. Sėjos įrankiais buvo šiaudinės arba medinės sėtuvės. Sėjant reikėjo kam nors biržyti (žymėti), tai yra mėtyti šiaudus, kad matytusi, kur yra pasėjimo riba. Sėdavo pats šeimininkas. Tik ypatingu atveju, kai negalėdavo tai atlikti, patikėdavo sėją vyresniam sūnui arba bernui.

Didžiausias plotas buvo skiriamas žiemkenčiams. Avižų buvo sėjama arkliams, miežių su žirniais – kiaulėms, o vikiai – žaliam pašarui. Be to, padidėjus linų šiaudelių paklausai, jiems pradėta skirti didesnį plotą. Ne maži plotai buvo skiriami šakniavaisiams, ypač – bulvės.

Šienapjūtė buvo ir sunkus darbas ir graži šventė. Visose sodybose skambėdavo kalami dalgiai. Kiekviena šeimininkė šieno pjovėjus stengdavosi išleisti kuo balčiausiais marškiniais, kurie buvo gryno lino. Koks būdavo nuostabus vaizdas – žalia pieva ir pjovėjai. Po to eidavo merginos daužyti šieno pradalgių. Čia irgi buvo žiūrima kuo gražiau ir švariau apsirengti, kad skarelės būtų baltos, baltos. Visus darbus lydėdavo daina.

Užbaigus šienapjūtę ir suvežus šieną į daržines, jaunimas persikeldavo miegoti ant šieno.

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jedžiotų kaimo gyventojai pradėjo sėti didesnius plotus linais. Linai buvo raunami su talka, rankomis. Ravėjos dainuodavo apie linus, pavyzdžiui, „Linelius roviau ne viena“. Per poilsį (pertraukas), einant namo po darbo, dainuodavo tokias dainas: „Palaukėj, palaukėj saulelė tekėjo“, „Pasėjau linelį ant pylimo“, Jau pražydo linai“ ir kitais.

Linai buvo kuliami spragilais, klojami laukuose ant nuganytų pievų. Išsiklojėję linai buvo statomi į gubeles ir džiovinami.

Apdirbimui buvo naudojamos arkliais varomos mašinos.

Linų mynimas prasidėdavo ankstyvą rytą, išminti reikėdavo iki Naujųjų Metų su sena šeimyna.Su naujai nusamdyta šeimyna braukė, šukavo, verpė, o gavėnioje ir pavasarį ausdavo.

Per adventą vakarodama šeimyna giedodavo karunką, o per gavėnią – kryžiaus kalnų giesmes. Bet gražiausias prisiminimas aplanko tada, kai išausti audiniai būdavo balinami. Prie kiekvienos sodybos pievoje gulėdavo baldami saulėje lininiai audeklai, o vakare eidavome jų surinkti – bijojome palikti nakčiai, kad kas nenuneštų.

Po pirmojo pasaulinio karo darbo įrankiai sparčiai keitės. Buvo pamiršti pjautuvai – juos pakeitė dalgiai, o ketvirtame dešimtmetyje turtingesni ūkininkai įsigijo arklinius grėblius ir šienapjoves. Daugumoje derlius buvo nuimamas rankomis – dalgiais, grėbliais, vežamas vežimais. Reikėjo gerai mokėti pakrauti vežimus. Laukai buvo ilgi, o keliukai nelygūs. Taip pat reikėjo gerai mokėti suminti, kad nenulystų kampai,kad būtų vežimas ilgas ir platus. Sunkiausias derliaus nuėmimo darbas buvo rugiapjūtė. Šeimininkas stengdavosi suorganizuoti tiek pjovėjų ir rėmėjų, kad visi rugiai būtų nupjauti ir sustatyti per vieną dieną. Ypatingai buvo sunku merginoms, kurios turėdavo suspėti pjovėjui surinkti pėdą ir jį surišti. Nespėjus, kitas iš paskos pjovėjas „lipo ant kulnų“. Todėl merginos bijojo tokių pjovėjų, kurie užsimoja labai platų pradalgį. Sykiu su pjovėjais dirbo ir gubų statytojai. Pėdus į linijas nešiodavo piemenys bei šeimininkų vaikai. Jeigu orai būdavo lietingi, tai gubas kepuriuodavo. Kepurė būdavo padaroma iš rugių pėdo, nusmaukiant raištį prie varpų. Tokia kepurė, praskleidus šiaudus būdavo užmaunama ant gubos. Į gubą būdavo sustatoma 12 pėdų. 5 gubos sudarydavo kapąb pėdų – 60 pėdų. Iš kapos vidutiniškai prikuldavo vieną centnerį grūdų. Tuo būdu ūkininkas suskaičiuodavo kiek galės prikulti grūdų.

Kai darbas būdavo baigtas, tada nupindavo varpų vainiką ir su daina talkininkai patraukdavo namo. Namuose prausėsi, taškėsi, laistėsi, puošėsi. Po to, šeimininkui įteikdavo vainiką, pastarasis pakviesdavo prie vaišių stalo.

Visus derliaus nuėmimo darbus apvainikuodavo kūlimo talkos. Prieš rusų – japonų karą ir pirmojo pasaulinio karo laikotarpyje javus kuldavo spragilais. Vėliau pradėjo pirktis arklines kuliamąsias mašinas. Jos buvo visą laiką naudojamos. Po kūlimo arklinėmis mašinomis iš pradžių grūdus valydavo arpu, o po to pervalydavo fukteliu.

Trečiajame dešimtmetyje pasirodė garo mašinos. Jas Žemaitijoje vadino dempiais. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kuliamosios buvo varomos vidaus degimo varikliais – motorais, traktoriais. Mašinos buvo labai brangios. Jedžiotuose jų niekas neturėjo. Kiek prisimenu jas atveždavo iš Klauseikių.

Arklinę kuliamąją mašiną turėjo jedžiotiškis Jurgis Garbenis.

Per kūlimą su mašinomis, varomomis su vidaus degimo varikliais, reikėjo 12-14 žmonių talkos.

Šeimininkė turėjo rūpesčių, kaip geriau paruošti maistą talkai. Didžiausią rūpestį keldavo, kad pusryčių „pusmarškonė“ košė būtų gerai išplakta, kadangi ji Jedžiotų kaime buvo tradicinis pusryčių patiekalas. Šeimininkė rūpinosi, kad jos valgiai būtų geresni už kaimynų. Jau ketvirtame dešimtmetyje talkų valgiai virto tikromis vaišėmis. Buvo kepami pyragai, spaudžiami sūriai, verdamos obuolių košės ir daroma gira.

Jedžiotojų gyventojai laikydavo ne mažai gyvulių ir paukščių. Pavyzdžiui, tėviškyje, kurioje 19 ha žemės, buvo laikomi du arkliai suprieaugliu, penkios karvės su prieaugliu, penkios šešios veislinės avys, viena, dvi paršiavedės. Paaugindavo mėsai ir pardavimui apie 12 bekonų.

Labai didelį dėmesį skyrė arkliams. Jeigu pas ūkininką arkliai buvo gražūs, tai buvo laikomas geru ūkininku. Arkliais dirbdavo ne tik žemę, bet ir važiuodavo į atlaidus, lydėdavo ir veždavo numirusius, važiuodavo į svečius, vestuves, krikštynas.Kai laidodavo žmogų, karsto vežimui buvo parenkami geriausi iš kaimo arkliai.

XX amžiaus pradžioje karves laikydavo dėl pieno, sviesto, grietinės, o jei kurių produktų atlikdavo, tai veždavo į turgų. Karvių skaičius ir jų priežiūra pagerėjo, kai trečio dešimtmečio pabaigoje atsirado Jedžiotų kaime pas Kukį pieninė. Mašina buvo rankinė. Nuvežtą pieną reikėdavo dviems žmonėms sukti rankomis. Liesas pienas grąžinamas statytojui.

Pieno realizavimas pasidarė patogus ir pelningas. Karvių pašėrimui buvo skiriamas didelis dėmesys, joms buvo pradėta sėti daugiametės žolės. Per karščius karvės buvo ginamos į tvartą ir pašeriamos žaliu pašaru. Žiemos metu karvės būdavo šeriamos susmulkintu pašaru arba kratiniu. Be to , joms būdavo duodama pašarinių runkelių bei sykų.

Jedžiotiškiai laikė nemažai avių. Iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios avys aprengdavo visą šeimą. Iš vilnų buvo audžiami drabužiai bei mezgami šalikai, kojinės. Be to, prieaugliai buvo skerdžiami maistui. Avių kirpimas buvo nemažas darbas. Prieš kirpimą reikėjo išmaudyti. O maudydavo taip: prie prūdo būdavo pastatomi kubilai, pripilama vandens ir laukiama kol sušils. Tada įstatydavo avį ir gerai išplaudavo. Išdžiuvusias avis kirpdavo avikirpėmis žirklėmis. Darbas reikalavo įgudimo. Reikėjo žiūrėti, kad neįkirpti į odą, nes kitu atveju avis tapdavo neramia, ir darbas blogiau sekdavosi.

Kiekvienas ūkininkas laikė kiaulių. Jos buvo auginamos ne tik savo šeimos maistui, bet ir pardavimui. Buvo auginami bekonai. Juos veždavo parduoti į Skuodo gyvulių priėmimo punktą. Ypač sunkus ūkininkams buvo laikotarpis, kai Anglija atsisakė iš Lietuvos pirkti bekonus. Norint parduoti, reikėjo eilėse prabūti vos ne visą savaitę. Bekonus buvo sunku tinkamai nušerti, kad jie nebūtų per riebūs, nes tuo atveju beveik dvigubai mažiau mokėdavo. Riebių bekonų pardavimas buvo nuostolingas.

Be šitų naminių gyvulių buvo laikoma daug paukščių. Iš paukščių daugiausia laikydavo žąsų, nes jų laikymas atsieidavo pigiausiai. Sunkiausia žąsiukus buvo išlaikyti iki derliaus nuėmimo. O paskui papildomo šėrimo nereikėdavo. Jeigu norėdavo pasidaryti daugiau žąsų taukų, tai jau užaugusias žąsis šerdavo papildomai – darydavo kleckus ir kišdavo žąsims į gerkles. Kasmet išperindavo 30-40 žąsų.

Tėviškyje laikė dar kalakutų. Tai buvo pelninga: už vieną suaugusį kalakutą buvo galima gauti nuo septynių iki devynių litų, o už žąsį – penkis litus. Kalakutus geriau pirkdavo. Kalakutes laikydavo perėjimui, nes jos geros mamos - nesvarbu ar kalakučiukus, ar žąsiukus, ar viščiukus išperi, vienodai myli ir prižiūri.

Bitininkystė Jedžiotų kaime buvo išsivysčiusi silpnai. Buvo drevinė bitininkystė, kelminė. Apie 1930 metus buvo pradėti statyti aviliai. Kas laikė bites medkopių metu stenkdavosi pavaišinti visus, kas pas juos užsukdavo. Buvo manoma, kad tada seksis bitininkystėje.

Jedžiotų kaimas įsikūres prie Luobos upės, todėl žuvies savo reikalams netrūkdavo. Kol pelkės buvo nenusausinamos, žuvies buvo pilna prūduose ir pelkėse. Galima buvo žvejoti tiesiog krepšiu.

Luobos upėje dažniausiai buvo žvejojami vėžiai. Daugiausia jų pagaudavo naktį prie dirbtinės šviesos.

Jedžiotų kaimo sodybos buvo tvarkingos. Pagrindiniai pastatai buvo: gyvenamas namas, klėtis, tvartas, kluonas ir daržinė. Pas mažažemius Jedžiotojų gyventojus buvo gyvenamas namas, tvartas viename pastate su daržine, o pas kai kuriuos viskas po vienu stogu.

Gyvenamieji namai turėjo du galus. Gerajame gale buvo didelė virtuvė, kurioje buvo atliekami visi darbai: čia virė maistą, rudens ir žiemos vakarais visa šeimyna vakarodavo. Šalia virtuvės buvo geroji troba. Ten priimdavo svečius, kalėdininkus, ir ten vaišindavosi. Čia stovėjo didelis stalas. Ketvirtame dešimtmetyje stalai buvo apvalūs, o suolus pakeitė kėdės. Stalas būdavo uždengtas gražia staltiese. Šiame kambaryje dar buvo uždengta gražia staltiese komoda. Tuose namuose, kur mažiau vietos gerojoje troboje buvo statoma ir lova. Ten miegodavo šeimininkai. Lova buvo gražiai apklota austa lovatiese. Ją puošdavo dvi ar net trys didelės pagalvės su galuose išmegstais raštais. Vėliau ant pagalvių dengdavo užtiesalą – kapą, kuri būdavo išmarginta įvairiais raštais, nėriniais.

Troboje kur vietos buvo daugiau dar buvo alkeriai. Ten buvo statomos lovos, miegodavo šeimininkai, vaikai. Be to , alkeriuose apnakvindavo svečius. Antrame trobos gale – prišininkėje buvo patalpos seneliams, tai yra ūkininko tėvams. Jeigu jų nebūdavo, ten gulėjo šeimininko sūnūs, dukros. Baldų namuose būdavo mažai. Buvo spinta, lovos, stalai, suolai, komoda. Vėliau atsirado kėdės ir apvalūs stalai. Stalai, suolai buvo nedažyti. Nedažytos buvo ir grindys. Šeštadienio popietę kiekviena šeimininkė pasirūpindavo, kad suolai, stalai būtų nušveisti, taip pat būtų iššveistos grindys. Prieš valgį stalas buvo užtiesiamas linine staltiese, o po valgio ji nuimama.

Svarbią troboje vietą užimdavo kaminas. Tai buvo vieta, kur vasarą virdavo valgį, rūkydavo mėsą ir ją ten laikydavo. Kamine buvo prakūra. Virš jos buvo pakabinamas katilas.

Troboje buvo tamsusis kambarys. Ten dažniausiai laikydavo pieno produktus, raugintus agurkus, burokėlius ir kitus produktus, kurie reikalavo žemesnės temperatūros.

Beveik prie kiekvieno gyvenamo namo buvo aptvertas darželis. Jame puikavosi: bijūnai, jurginai, radastos, žemčiūgai, nasturtos, rūtos, roželės ir kitos. Tenka paminėti, kad ir kambariuose trečio dešimtmečio pabaigoje ir vėliau augino gana daug gėlių. Gražiausias darželis buvo pas Adolfiną Čepienę. Jos darželyje buvo padarytos klombos, kuriose sumaniai buvo susodintos gėlės, o takai išbarstyti smėliu ir įvairių atspalvių akmenėliais. Be gėlių darželiuose buvo sodinami želdiniai: akacijos, jazminai, alyvos, putinai.

Arti gyvenamo namo buvo šulinys. Iki trečiojo dešimtmečio pabaigos dar buvo su mediniais rentiniais šulinių. Vėliau pradėjo daryti cementinius šulinius.

Jedžiotiškiai šulinius užlaikydavo švariai – ant šulinių buvo dangčiai. Šuliniai buvo dažomi viena spalva, o dangčiai – kita.

Klėtys buvo daugiausia pas pasiturinčius ūkininkus. Klėtyse buvo aruodai į kuriuos buvo pilami grūdai, laikomi išrūkytos mėsos produktai. Klėtys turėjo kelis kambarius. Juose miegodavo samdoma šeimyna ir suaugę šeimininko vaikai. Klėčių išorė buvo papuošta ornamentais, o durys – išdažytos.

Daržinės buvo statomos prie tvarto, jose buvo laikoma gyvuliams pašaras. Ten pat pašarą smulkindavo ir darydavo kratinį. Ant tvarto laikydavo dalį pašaro ir vasarinius šiaudus. Žiemkenčių šiaudus kraudavo į kūgius.

Vieną galą tvarto skirdavo kiaulių laikymui. Čia laikydavo paršiavedę, bekonus ir lašininius paršus. Prie tvarto būdavo aptvaras, kad vasarą būtų galima išleisti kiaules į lauką. Ten laikydavo nors ir nedidelę balą, kurioje kiaulės galėtų pabraidyti ir pasivolioti purve. Iš kitos pusės tvarto taip pat buvo tvora, kad parginus gyvulius jie nedarytų žalos, kol juos suvarydavo į tvartą.

Tvartus statydavo iš savos gamybos plytų ir aptinkuodavo. Buvo ir medinių tvartų. Žiūrėdavo, kad tvartai būtų šilti. Gyvuliai tada gerai peržiemodavo ir būdavo sveiki.

Jedžiotiškiai statydavo didelius kluonus. Į juos suveždavo visą nuimtą derlių, išskirdavo vietą kuliamajai, arpui ir fukteliui.Dalis ūkininkų kluonuose statė jaujas, tai yra patalpas, kuriuose buvo džiovinami linai. Tokį klojimą su jauja linams mintį turėjo Vaitkus Bronislavas. Jis džiovinu ir minė ne tik savo linus, bet ir kaimynų, kurie neturėjo tokių patalpų.Reikėjo labai žiūrėti, kad nekiltų gaisras (kolūkio laikotarpyje, džiovinant linus, šis kluonas buvo sudegintas).

Paprastai, iškūlus javus, kluone buvo sudedami šiaudai, ūkiški padargai ir kiti daiktai.

Pavasarį jaujoje buvo pastatomas medinis kubilas. Jį pripildavo sulos. Kad geriau laikytuisi ant viršaus užbarstydavo grūdų. Jis sugeldavo. Jaujoje vasarą būdavo šalta, gėrimas būdavo gerai išsilaikęs. Ši sula buvo geriama per visą vasarą. Jaujoje per vasaros karščius miegodavo pokaičio. Čia nebuvo musių , buvo vėsu.

Jedžiotų kaime buvo paplitę pirtys. Ne kiekviename buvo pirtis, tačiau, jų pakako, kad galėtų kas dvi savaites išsimaudyti.

1928 metais Bronislavas Vaitkus pasistatė gana didelę pirtį. Joje vienu metu tilpdavo apie 35 žmones. Buvo didelis prieangis, kuriame žmonės nusirengdavo. Pirtyje buvo didelis akmeninis pečius, kuriame buvo įmūrita didelė metalinė bačka. Jos šilto vandens užteko visai grupei nusiprausti. Prie pirties buvo iškastas prūdas. Prie jo sustatydavo tuščius kibirus. Jaunesnieji žmonės išbėgdavo iš pirties garo ir apsipildavo iš prūdo pasemtu šaltu vandeniu. Nesvarbu,kad tai buvo žiema.

Pirtis buvo kūrenama kas dvi savaites. Kam prieidavo eilė, tas atveždavo malkas, užkurdavo krosnį, pripildavo vandens į bačką – viską paruošdavo. Malkų reikėjo nemažai, jos turėjo būti beržinės, kad akmenys gerai įkaistų. Pirtyje buvo dvi eilės suolų. Vieni buvo žemiau, o antri, kur žmonės pėrėsi su šluotomis, buvo aukščiau. Kiekviena šeimininkė paruošdavo tam tikrą kiekį šluotų. Kai kurie jedžiotiškiai labai mėgo pirtis. Iš tokių reikia pažymėti Jakštienės Kleopatros mamą Paulauskienę. Ją perdavo net dvi moteriškės. Iš vyrų bene labiausiai mėgo pertis Ilskis Antanas. Iš pirties vyrai neskubėdavo į namus, nes maudymasis vykdavo šeštadieniais. Užeidavo į trobą atsivėdinti, sėsdavo pokartuoti arba kalbėdavosi, politikuodavo. Šeimininkė vaišindavo gira, o dažniausiai raugintais agurkais. Tai buvo tikras žmonių susiėjimas. Žmonės mėgo bendrauti vieni su kitais. Apšildomų patalpų trobose buvo ne daug. Todėl tekdavo miegoti šaltose patalpose. Kiekvienai šeimininkei reikėjo turėti reikiamą patalų skaičių. Tik po patalais žiemos metu buvo galima miegoti klėtyse, prišininkėse. Šiltose patalpose miegojo seni žmonės, vaikai, šeimininkai.

Visų lovų baltiniai buvo lininiai. Kasdien naudodavo išaustus keturnyčius, o šeimininkams buvo išausti iš gryno lino aštuonyčiai. Išskalbta ir iškočiota patalynė kvepėjo savo švarumu ir gaivumu.

Palaikyti švarą ir apsiginti nuo parazitų buvo ne lengva. Kur švaros buvo mažiau, ten ir parazitų buvo nemažai. Labiausiai vargindavo blakės ir blusos. Ypač sunku būdavo išnaikinti blakes, nes lovos ir sienos buvo medinės. Kadangi jokių pirktinių priemonių nebuvo, tai žmonės nuo parazitų gynėsi šarmu, karštu vandeniu ir žibalu. Didžiausias priešas buvo blusos. Kadangi lovų čiužiniai buvo prikimšti šiaudų, tai jos ten turėdavo gerus namus. Vasaros metu, kad mažiau būtų blusų, po paklode dėdavo ajarus, vėdindavo saulėje patalynes. Visa kova buvo švara. Daugelis jedžiotiškių gyveno gana švariai. Aišku buvo ir apsileidėlių pas kuriuos buvo nešvaru ir ne tvarkinga. Kovai su utelėtumu buvo pirtys, keitimas baltinių ir lovos skalbinių. Skalbinių mazgojimas buvo sunkus darbas, kadangi skalbiniai buvo stori. Muilo naudodavo nedaug. Pagrindinė skalbimo priemonė buvo šarmas. Gerą šarmą buvo nelengva padaryti. Reikėjo, kad pelenai būtų iš gerų malkų. Šarme išvirindavo skalbinius, o paskui prie kūdros skalbdavo. Dideliems skalbiniams reikėdavo dviejų skalbėjų. Skalbiamas drabužis buvo padedamas ant tam paruošto suolo (prikulto) ir dviems kultuvėms mušamas. Po to skalbiniai buvo skalaujami ir išgręžiami. Todėl kiekvienas ūkininkas prie savo namų turėjo didelį prūdą prie kurio būtų galima skalbti. Vasarą prūdai išdžiūdavo arba sumažėdavo jame vanduo. Tada skalbti važiuodavo į Luobos upę. Į vežimą buvo įstatomi mediniai kubilai ir į juos sudedami išvirinti skalbiniai. Skalbimo eiga buvo tokia pati kaip ir prie prūdo, tik upėje buvo galima daug geriau išskalauti skalbinius. Džiaustydavo ant virvių ir tvorų. Kiekviena šeimininkė rūpinosi, kad jos skalbiniai būtų balčiausi.

Trobų apšvietimas praėjo visas stadijas. Prieš pirmąjį pasaulinį karą ir per jį buvo pasišviečiama balanomis. Balanas darydavo iš skalių pušinių malkų. Vėliau buvo vartojamos žvakės. Jas gamindavo iš raguočių lajaus. Trečio dešimtmečio pradžioje pradėjo naudoti žibalines lempas. Jos buvo paprastosios ir puošnios. Įvairioms progoms naudodavo didesnias ir puošnesnes lempas. Eidami į tvartus gyvulių šerti ar dirbdami kluone naudojo liktarnas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėjo naudoti primusines lempas. Jų šviesumas buvo žymiai galingesnis ir todėl jos buvo naudojamos talkų bei susibūrimų metu.

Namų apyvokos indai buvo mediniai, moliniai ir špižiniai. Mediniuose kubiluose raugindavo agurkus ir kopūstus. Taip pat mediniuose kubiluose sūdydavo mėsą. Medinėse statinaitėse raugindavo burokėlius ir sūdydavo grybus. Kibirai taip pat buvo mediniai. Pieną ir jo produktus laikydavo moliniuose induose. Valgymui naudojo molines lėkštes, bliūdus, medinius samčius ir šaukštus. Virdavo špižiniuose puoduose bei katiluose. Pasikeitimai vyko trečiame dešimtmetyje. Pradėjo naudoti cinkuotus ir palivuotus kibirus, puodus, stalo dubenis ir lėkštes. Pradėjo naudoti gražius indus svečiams.

Drabužius kasdien dėvėjo austus iš linų ir vilnų. Išeiginiai vyrams rūbai buvo audžiami iš vilnų. Iš pradžių buvo išaudžiamas ritimas vilnonio audinio. Po to, jis buvo veliamas: du vyrai susėsdavo priešpriešiais geldos galuose, ir kojomis spardydami, sukdavo ratu aplinkui audinį. Audinys visą laiką buvo drėkinamas gana šiltu vandeniu. Nustatę, kad audinyspakankamai suveltas, perplaudavo, išdžiovindavo ir veždavo į miestą dažyti ir nuspausti. Parvežus į namus, atskleistas ritimas tiesiog blizgėdavo. Iš tokio audinio vyrams buvo siuvami kostiumai, paltai, vilkti kailiniai. Siuvėją į namus parsiveždavo ir jis siūdavo tol kol apsiūdavo visą šeimyną. Su tokiais parėdais vyrai atrodydavo puošniai. Šitokie parėdai išliko iki antrojo pasaulinio karo, tik jaunimas trečiojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo siūtis kostiumus iš pirktinių audinių.

Austinius vilnonius drabužius: paltus, švarkelius, sijonus dėvėjo moterys iki antrojo pasaulinio karo. Senelės iki dvidešimtmečio dėvėjo ilgus vilnonius, o vasarą – lininius sijonus. Mama pasakojo, kad senelės ilgus sijonus dėvėjo ir trečiajame dešimtmetyje. Po sijonu nešiodavo plonus lininius baltus marškinius. Jokių apatinių kelnaičių nenešiojo. Po pirmojo pasaulinio karo buvo pradėta mergaitėms siūti kelnaites iš lininių audinių, apatines dalis papuošiant mezginiais.

Be austinių medžiagų senelės dėvėjo apdarus iš pirktinių medžiagų.

Jedžiotiškės mėgo nešioti gražius žieminius rūbus. Ūkininkų žmonos žieminius kailinius siūdavosi iš baltai išdirbtų kailių, o viršų apvilkdavo angliška paltine medžiaga. Tų medžiagų kainos buvo didelės: 35-40 litų už vieną metrą. Ant žieminių kailinių dėdavo gražias, brangias apykakles. Galvas dengdavo puošniais, vilnoniais šalikais.

Vasaros metu suknelės, bliuskutės buvo siuvamos iš pirktinių audinių: šilko, kartūno ir kt. išeiginės skarelės buvo šilkinės. Merginos dėvėjo plonas skareles arba ėjo vienplaukės.

Iškilmingų renginių metu jedžiotiškės rengdavosi tautiniais drabužiais. Šiuos rūbus ausdavo jedžiotiškė Noreikienė „senoji“.

Mezgimas buvo įaugęs į buitį. Buvo mezgamos juostos surišimui, juostos užrišti kojines, pirštinės, kojinės, šalikai, megztiniai.

Merginos ir moterys puošėsi megztais rūbais. Ypač tai išryškėjo antrojo pasaulinio karo metu. Būdavo mezgamos suknutės, bliuskutės, sijonai iš vilnonių ir lininių siūlų.

Buvo mezgėja Onelė (invalidė). Ji eidavo pakiemiais ir pas šeimininkus išbūdavo tol, kol pas juos būdavo mezgimo.

Vaikai buvo rengiami puošniai. Mergaitės vasaros metu dėvėjo kartūninėmis suknelėmis, o žiemos metu – vilnonėmis. Berniukams siūdavo vilnonius kostiumėlius, vasarai pirktinius drabužėlius. Kepuraitės buvo perkamos.

Drabužėlių audimas buvo senas, kaip žmonių gyvenimas. Kiekviename kieme buvo audimui reikalingi įrankiai: staklės, metimo staklės, skietai, nytės ir kt. ausdavo maišus, takus grindim išdengti, lovas skalbinius, staltieses, lininius audinius, iš kurių siūdavo apatinius drabužius ir vilnonius audinius, iš kurių siuvo viršutinius drabužius. Gavėnios metu dūzgė staklės, kad iki pavasario darbų būtų viskas išausta.

Verpimas prasidėdavo advento metu ir tęsdavosi iki gavėnios. Iš linų buvo išskiriama: gryni linai, gerosios pakulėlės ir pakulos. Iš grynų linų ausdavo plonesnius audinius, staltieses, rankšluosčius, lovatieses ir kt. iš pakūlėlių ausdavo drobes kasdieninėms reikmėms, o iš pakulų ausdavo maišus, grindims dengti takus. Įausdavo įvairias skiautes ir takai gaudavosi labai gražūs. Lininius ir vilnonius siūlus sugebėdavo įvairiai nudažyti. Naudodavo natūralius dažus, pavyzdžiui, ąžuolo ir alksnių žievę.

Kol buvo mada iš dažytų lininių siūlų ausdavo lovatieses, prijuostes ir vasarai sijonus.

Verpimas buvo sunkus ir varginantis darbas: reikėjo gerai mokėti suverpti linus ir vilnas, kad siūlas būtų plonas, lygus. Tada audinys būdavo plonas ir lygus. Vėliau atsirado Skuode verpimo mašinos ir ten veždavo suverpti vilnas, o lininėms staltiesėms veždavo suverpti linus į Plungę.

Jedžiotuose kasdien avėdavo klumpėmis ir vyžomis. Klumpės buvo daromos grynai iš medžio ir įvairiai pagrąžinamos. Vyžas dažniausiai naudodavo pavasarį ir derliaus nuėmimo metu. Nuo pavasario iki rudens žmonės vaikščiodavo basi. Buvo išeiginė avalynė. Ji brangiai kainavo, todėl ją žmonės saugojo ir švariai užlaikė. Pavyzdžiui, į bažnyčią vasaros metu eidavome basi. Nuėję į bažnytkaimį, ją apsiaudavome. Vyrų puošnumas buvo išreiškiamas auliniais batais ir „galafė“ kelnėmis. Ketvirtajame dešimtmetyje ilgus batus pradėjo siūdintis ir merginos.

Batų išvaizda keitėsi, tačiau išeiginiai batai buvo nešiojami jau pirmojo pasaulinio karo metu. Jie buvo labai saugojami, todėl užtekdavo žmogui vos ne visam amžiui. Batams siūti odą pasigamindavo iš veršiukų odos. Duodavo jas išdirbti į odos apdirbimo dirbtuves.

 


Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

 

Komentarai  

 
0 #1 Administratorius 2013-01-20 20:10
Viršutinėje nuotraukoje ant arklio - Napaleonas Kukštys. Gimęs Klauseikiuose, tačiau susituokęs su Aldona Čepyte apsigyveno Jedžiotų kaime.
Nesu tikras kur nuotrauka daryta - Klauseikių ar Jedžiotų kaime.
Pranešk apie netinkamą komentarą
 

Paieška