Spausdinti

Jedžiotiškių kultūrinis gyvenimas prieškario laikotarpyje

Laisvos Lietuvos metais buvo aktyvus visuomeninis gyvenimas. Jį aktyvino dirbdami su organizacijomis kunigai, mokytojai, agronomai ir kiti inteligentai. Ypač visų organizacijų veikla pagyvėjo tada, kai Truikinų parapijos klebonu tapo Jocius Stanislovas. Jis ypatingą dėmesį skyrė katališkoms organizacijoms.

Mokyklų vaikai buvo skatinami stoti į angelaičių organizaciją. Stojant reikėjo įsigyti nustatytą uniformą, kadangi organizacija veikė parapijos mastu. Angelaičiais būdavo iš įvairių pradinių mokyklų. Jedžiotiškių vaikai sudarė skaitlingiausią dalį angelaičių.

Angelaičių uniformą sudarė žydros spalvos rūbeliai ir geltoni kaklaraiščiai. Organizacija turėjo savo vėliavą. Ji buvo mėlynos spalvos su angelu viduryje. Angelaičiai organizuotai dalyvaudavo iškilmingose pamaldose. Po pamaldų vykdavo įvairios varžybos, žaidimai ir saviveikla. Organizacijos nariai prenumeruodavo savo žurnalą – „Žvaigždutę“.

Jaunųjų ūkininkų organizacija suaktyvėjo, dirbant mokytojui Antanui Žališauskui. Mokiniai augindavo įvairias daržoves, triušius, globodavo paukštelius ir žvėrelius, dalyvaudavo parodose valsčiuje (Ylakiuose). Į mokyklą buvo kviečiami lektoriai, kurie skaitė paskaitas apie žemės ūkį. Jaunieji ūkininkai skaitė jiems skirtą skyrelį „Ūkininko patarėjuje“.

Lietuvių Katalikų Jaunimo organizacijai „Pavasaris“ (Pavasarininkai) iš Jedžiotiškių priklausė: Mitkus Juozas, Paulauskai: Veronika, Paulius, Antanas, Kazimieras, Konstantinas Bušma ir kt. Kadangi jie dalyvavo bažnyčios chore, manoma, kad juos į organizaciją pritraukė vietos klebonas. Pavasarininkai prenumeravo leidinį “Pavasaris“.

Pavasarininkai kartu su šaulių ir jaunalietuvių organizacijomis rengdavo kaimuose gegužines. Tokių grgužinių ne viena buvo ir Jedžiotų kaime. Jos vykdavo prie Albino Paulausko namų beržynėlyje. Vykdavo ne tik šokiai, bet ir buvo skaitomos paskaitos įvairiais klausimais: sveikatos, žemės ūkio ir kitais. Susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir kito amžiaus žmonės ir vaikai. Šokdavo, dainuodavo ir vaišindavosi. Išgėrimų nebūdavo, o jei būdavo, tai tik žemaičių giros. Pavasarininkų organizacijos veikla neapsiribojo vien savo parapijos viduje. Ruošdavo programas ir važiuodavo i kitas parapijas.

Pasak Adelijos Vyšniauskaitės – Mitkienė važiuodavo į Šates, Skuodą, Ylakius ir kitas parapijas. Pavasarininkai su kitomis katalikiškomis organizacijomis ruošdavo procesijas į kaimynių parapijų atlaidus ir į Žemaičių Kalvariją. Procesijos vykdavo su bažnytinėmis vėliavomis, giesmėmis.

Bet pati įsimintiniausia priemonė, tai buvo, kai 1933 metais pavasarininkai vyko į Kauną į Eucharistinį kongresą. Kongrese dalyvavo generolas Raštikis su kariuomene. Mišios buvo laikomos po atviru dangumi. Taip pat dalyvauta ir eucharistiniame kongrese Kretingoje.

Įvairūs vaidinimai vykdavo parapijos salėje. Beveik kas sekmadienį buvo ruošiami vaidinimai, paskaitos įvairių organizacijų.

Pavasarininkių uniforma buvo balta bliuskutė, mėlynas sijonas ir mėlynas kikliukėlis.

Šaulių organizacijai priklausė šie jedžiotiškiai:Jackus Valerijonas, Apolinaras Ilskis, Ignacas Skiudulas, Kazimieras Paulauskas, Pranciškus Škimelis, Stanislovas Žiemelis ir mokytojas Antanas Žalinauskas. Šauliai palaikė viešose vietose tvarką, žiūrėjo, kad nebūtų vagysčių ir chuliganizmo. Paskutinis šaulių susirinkimas įvyko 1940 metų birželio mėnesio 14 dieną Aleksandrijoje. Šaulių vadas buvo Aleksandrijos pradinės mokyklos vedėjas Tautvydas.

Šaulių organizacijos uniforma buvo kariška. Jie prenumeravo leidinį „Trimitą“.

Moterų organizacijos narės ne tik ruošdavo vakarus parapijos salėje, bet ir ruošdavo vakarus įvairiuose kaimuose.

Susirinkusios moterys Jedžiotų pradinėje mokykloje, dalijosi valgių gaminimo, siuvimo bei audimo patirtimi. Dažnai tokie vakarai baigdavosi sudėtine vakarone bei vakariene. Vienoje iš tokių vakaronių dalyvavo, kaip svečias, Šaulių vadas mokytojas Tarvydas. Jis papasakojo apie moterų uždavinius, skiepijant dorovę ir meilę tėvynei, ragino vaikus leisti į mokslą.

Agronomė S. Šarkienė suorganizavo ir pravedė apmokamus namų ūkio kursus Jedžiotų kaime pas Pranciškų Čepį. Kursus lankė 17 merginų ir moterų: Skutulienė, A. Čepienė, Noreikienė, D. Čepienė, Vaitkienė, Būtienė, Bušmienė, Raštikienė, Ilskytė, Noreikaitė, Šimkutė, Butkutė, Raštaunaitė, Bušmaitė, Skaraitė ir kt.

Vakarėliuose buvo žaidžiami žaidimai ir šokami tautiniai šokiai: „Pjovė diedas rugelius“, „Noriu miego, saldaus miego“, „Suktinis“, „Klumpakojis“, „Lenciugėlis“, „Malūnėlis“ ir kiti.

Mūsų tėvai XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje šokdavo „Olinderį“, „Paštalioną“, „Kadrilį“, „Jonkelį“, valsą ir polką. Vėliau buvo šokami: valsas, polka, suktinis, anglų valsas, fokstrotas ir kt.

Dainas dainuodavo visur ir visada: talkose, vakarėliuose ir gegužinėse pertraukose tarp šokių, eidami į darbą ir po darbo, grįždami iš gegužinių pamaldų. Mokyklose dainuodavo per pertraukas. Dinuodavo jaunimas susirinkęs prie supynių pas Noreikas.

Dažniausiai buvo dainuojamos dainos: „Ant marių krašto Palangos miestelyj“, „O Vytautai Didis“, „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“, „Lietuva brangi mūsų Tėvyne“, „Eina garsas nuo rubežiaus“, “Ant marių krantelio statyčiau laivelį“, „Du broliukai kunigai“, „Ar aš tau sese nesakiau“, „Kada noriu verkiu, kada noriu dainuoju“, „Tris dienas tris naktis girioje nakvojau“, „Ko liūdi berželi, ko liūdi“, „Per girelę saulelė tekėjo“, „Subatos vakarėlį“, „Močiute širdele“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Bijūnėlis žalias, bijūnėlis gražus“, „Kaip gi gražus, gražus rūtelių darželis“, „Ant ežerėlio, ant ežerėlio plaukia laivelis“, „ Kai aš eisiu ant kalno“, „Ulonai, ulonai“, „Laukuose dobilas pamilo“, “Mylėjau mergelę“, “Žveng žirgelis lankoj“, „Gimtinė šalis“ ir kt.

 


Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

 

Paieška