Spausdinti

Rezistencijos laikotarpis

Prievartinis, masinis jaunimo šaukimas į armiją, nepagrįstos represijos, skubota žemės reforma, teisėtumo ir žmogiškumo normų nepaisymas lėmė, kad iš pradžių buvęs neorganizuotas stichinis pasipriešinimas valdžiai peraugo į masinę ir tolydžio stiprėjančią ginkluotą kovą su tarybų valdžia ir ją saugoti atsiųsta kariuomene. Kaimas pokario metais buvo miško pusėje.

Pirmoji pasipriešinimui kibirkštis buvo įžiebta Ylakiuose. Domas Klova, eidamas draudžiamu paros laiku per Ylakius, susitiko patrulius, kurie jo paprašė dokumentų. Vieną kareivį Klova nušovė, o kitą – sužeidė. Pats pabėgo.

Domas Klova buvo Ylakių progimnazijos mokinys, gyveno viename bute su Zigmu Raušiu ir Žypre. Visi trys priklausė LLA organizacijai ir jai mokykloje vadovavo. Jie turėjo užduotį verbuoti į organizaciją jaunimą ir ruoštis bendrai kovai. Artimiausia užduotis buvo susprogdinti 1946 metais vasario 16 dieną NKVD būstinę.

Per juos į organizaciją buvo įtraukti jedžiotškiai Pranas Būta ir Edvardas Noreika. Jie taip pat mokėsi Ylakių progimnazijoje. Stojant į LLA, reikėdavo priimti priesaiką. Pasak Antano Ilskio jis priėmė priesaiką su savo kaimynu Broniumi Vaitkumi. Pranas Būta atnešė kryžių ir pakabino prie medžio tarp Vaitkaus ir Būtos sodybų. Prisiekė kovoti su okupantais, mylėti savo tėvynę, negailėti dėl jos gyvybės ir neišduoti savo draugų. Po tų žodžių abu pabučiavo kryžių ir persižegnojo.

Tai buvo padaryta iš tyros širdies, degant meile savo tėvynei.

Ir taip Jedžiotų kaime susiorganizavo 12 narių LLA organizacija.

Ylakių LLA organizacija neturėjo pakankamos patirties konspiraciname darbe, kartais lengvabūdiškai pasitikėdavo pažįstamais bei verbuojamais žmonėmis ir padarė kai kurių lemtingų klaidų. Į LLA vadovų gretas prasiskverbė Ylakių malūno mechanikas Banys. Jam pasisekė susipažinti su nepakankamai budriai saugojamais LLA narių sąrašais ir su organizacijos darbo gairėmis. Kadangi jis buvo saugumo užverbuotas, todėl visos žinios greitai atsidūrė NKVD rankose.

Naktį, apie pirmą valanda, prieš 1946 metų sausio 23 dienos suėmimą, į jedžiotų kaimą atvažiavo enkavedistai. Vieni iš jų išsiskirstė po kaimą, o kiti pasuko link pradinės mokyklos.

Tuo metu Bronius Vaitkus buvo tik grįžęs iš kaimynų ir užkandžiavo. Jis pastebėjo, kad į mokyklos kiemą (Vaikaus sodyboje) įsuka sunkvežimis. Jis tuoj pro kitos pusės duris išbėgo pas kaimyną Antaną Ilskį ir pasakė, kad turbūt enkavedistai atvažiavo į mūsų kiemą, ir kad reikia bėgti. Antano tėvas, išgirdęs pokalbį, griežtai uždraudė sūnui pasitraukti.

Ir taip tik Broniui Vaitkui pasisekė išvengti arešto. Pasitraukimas į mišką labai skaudžiai atsiliepė šeimai. Jo tėvą 1946 metais rugsėjo mėnesį suėmė ir nuteisė 7 metams kalėjimo. Mamai, Julijonai Vaitkienei, nuolat grąsino, kad ją nužudys. Kai ją 1947 metų žiemą suėmė, žiauriai kankino ir reikalavo pasakyti kur slapstosi sūnus. Stribas Pauliukas – Serioža, pravardžiuojamas „skūrlupiu“ taip atmušė kojų padus,kad jie buvo visai juodi, kaip anglis. Nenorėdami, kad ji numirtų vedžiojo jie ją naktį Ylakiuose basą po sniegą. Po to ją paleido, bet į namus parvežė tik geri žmonės. Bijodama tolimesnio persekiojimo, ji išvyko į Plungę, o vėliau į Klaipėdą.

1947 metų pavasarį Bronislavas Vaitkus buvo persiųstas Šilutės lagerį, o tų pačių metų rugpjūčio mėnesio šeštą dieną nuo nepakeliamų lageryje sąlygų mirė.

 


 

Autorė: A. Vaitkutė – Gudynienė, Jedžiotai: kaimo istorija/- Vaišvydava, 1996

Paieška