Paminklas Vytautui Vičiuliui Atgimimo aikštėje, Klaipėdoje

Restauratorius ir tautodailininkas Vytautas Vičiulis, kilęs iš Jedžiotų kaimo, susidegino 1989-ųjų naktį iš kovo 2-osios į trečiąją, tuomet Lenino vardu vadintoje Atgimimo aikštėje prie Lenino paminklo. Dar šeimai nesužinojus apie tragišką įvykį, suskubta išvalyti gyvo liepsnojančio fakelo paliktus pelenus, o dienraščiuose pasirodžiusiose žinutėse užsiminta apie „nenustatyto asmens“ bandymą susideginti priešais Muzikinį teatrą. Vytautas nepaliko testamento nei atsisveikinimo laiško, kaip jo pirmtakas Romas Kalanta, susideginęs Kaune, Laisvės alėjoje ir spėjęs sušukti: „Už Lietuvos laisvę!“ Tomis dienomis Lietuva stovėjo per žingsnį nuo nepriklausomybės ir „savarankiškumo“ TSRS sudėtyje. Tarp laisvės ir pagražintos vergijos.

Žinoma, jog paskutiniąją savo gyvenimo dieną V. Vičiulis su anuomečiu miesto Tarybos deputatu Vytautu Čepu karščiuodamasis diskutavo apie „Izvestijose“ išspausdintą „gorbačiovinę“ konstituciją. Anuomet jau kūrėsi Sąjūdis, pleveno lemtingų pokyčių nuojauta, tačiau ne vieną jautresnės sielos žmogų nežinia, spėlionės, nusivylimas ir socialinis slogutis galėjo palaužti ir sugniuždyti.

Dvi skirtingos epochos

Po metų, dar tebestovint Lenino paminklui, Adolfo Bušausko dėka toje vietoje atsirado kuklus paminklas. Tais laikais šis dvi skirtingas epochas įkūnijantis derinys buvo pagimdęs gyvą anekdotą. Mat Leninas nebeturėjo postamento ir užrašo, be to, stovėjo ne su tradiciškai atkišta į priekį ranka, o santūriai susinėręs jas už nugaros. Kartą kelios rusakalbės turistės susidomėjo paminklu, paskaitė užrašą ties Vytauto Vičiulio paminklu, kad tas didysis žmogus – Vytautas Vičiulis. Viena turisčių tada garsiai nusprendė: "Nieko nuostabaus – visi lietuvių didvyriai Vytautai".

V.Vičiulio tėviškė – už trijų kilometrų nuo Aleksandrijos, keletą metų šiame kaime lankė mokyklą.

V.Vičiulis buvo įgijęs elektriko profesiją, ilgą laiką dirbęs pagal išsilavinimą, perėjo dirbti į restauravimo dirbtuves ir labai džiaugėsi patekęs į bendraminčių kolektyvą. Su bendradarbiu Vytautu Narmontu pradėjo lankyti folkloro ansamblį, kuriam vadovavo Irena Nakienė.

Nors darbas dirbtuvėse džiugino, po kiek laiko V.Vičiulis pradėjo suvokti, kad restauruojant nemažai senųjų interjero detalių sugadinama negrįžtamai. Paveldą labai vertinęs vyras dėl tokio barbariško elgesio nervinosi, pyko ir ginčijosi su vadovais. Regina Vičiulienė, Vytauto žmona, įsitikinusi, kad būtent dėl tokių nesutarimų V.Vičiulis paliko restauratoriaus darbą.

Po kelių mėnesių jis įsidarbino Jūrų muziejuje etnografinės sodybos sargu. "Nors pinigų gaudavo mažiau, bet šis darbas jį labai džiugino – likdavo laiko skaitymui, jūrai, miškui, – prisiminė R.Vičiulienė. – Jis netausojo savęs. Keliskart bandžiau paprašyti, kad pailsėtų, mažiau tapytų, pabūtų namuose, bet jis buvo neperkalbamas. Buvome nuo pat pradžios susitarę, kad duosiu jam visišką laisvę kūrybai. Kartą vėlų vasaros vakarą nuėjau jo aplankyti į dirbtuves ir radau laistantį gėles. Neturėjau pagrindo įtarti juo kažkuo negeru."

Tuo pačiu metu V.Vičiulis gilinosi į ekologijos problemas, domėjosi gamta ir net buvo sumanęs įsikurti kaime. Tačiau netrukus suprato, kad patriarchalinio kaimo su draugiškais kaimynais, natūriniu ūkiu bei liaudies dainomis jau neberas, ir atsisakė minties palikti Klaipėdą.

Ansamblio vadovė I.Nakienė prisiminė, kad V.Vičiulis ypač jautriai pagaudavo liaudies dainų prasmę, buvo be galo vienišas ir jautėsi nesuprastas aplinkinių.

"Tėvynė Vytautui buvo kažkas daugiau, nei tas žodis reiškia daugeliui mūsų. Jis daug skaitė, dažnai skolindavosi iš manęs knygų. Pavadinčiau jį šventu naivuoliu, – teigė I.Nakienė. – Pamenu, per laidotuves jautėmės patys lyg apdegę. Vėliau susirinkę Vytauto atminimui giedojome žemaitiškas dainas ir plūdome ašaromis. Kalbų nebuvo, jų ir nereikėjo."

1989 m. vasario 28 d. dienraščiui "Komjaunimo tiesa" išspausdinus naują Tarybų Lietuvos konstituciją, R.Vičiulienė prisimena, kad ilgas valandas sutuoktinis studijavo šį įstatymą. Pagaliau atėjo pas ją, pamojavo laikraščiu ir pratarė: "Nieko gero nebus".

Nežinia ką saugo - atminimą Vytautui ar paminklą Leninui...

Po V.Vičiulio žūties našlė, draugai bei pažįstami prisiminė paskutiniuosius vyro žodžius ir suprato, kad jis planavo lemtingą žingsnį.

R.Vičiulienė pasakojo, kad paskutiniąją savaitę vyras daugiau laiko leisdavo namuose. Kovo 2-ąją skambino mamai ir seseriai. Pokalbio metu užsiminė, kad padėti darbuotis neatvažiuos, nes nebeturįs laiko. "Turiu tik Lietuvos vėliavą. Reikia kovoti. Sudie!" – tokie buvo paskutiniai namiškiams ištarti jo žodžiai.

Vyriausioji sesuo, lyg nujausdama negera, kitą rytą pirmuoju autobusu atskubėjo į Klaipėdą. Tačiau V.Vičiulis jos atsisveikinimo žodžių nebeišgirdo. Buvo nudegę 98 proc. jo odos. Kovo 3-iosios vakare gyvybė užgeso.

Po Lietuvą nuvilnijo gandas, kad V.Vičiulis susidegino, susisupęs į Lietuvos vėliavą.

Pareigūnų pakviestai atpažinti vyro daiktų R.Vičiulienei, be apdegusių drabužių, parodė ir gabalą audeklo. "Tai buvo trispalvės vėliavos spalvų atraiža. Ilgai galvojau, kur aš ją anksčiau buvau mačiusi. Lyg muziejaus sodyboje, lyg dirbtuvėse. Vėliau atidžiau įsižiūrėjusi daugelyje Vytauto natiurmortų pamačiau trispalves draperijas", – dalijosi prisiminimais našlė.

V.Vičiulis palaidotas Laugalių kapinėse.

---

Šaltiniai:

Dienraštis "Klaipėda"

www.balsas.lt

www.uostas.info