![]() |
Paminklas Vytautui Vičiuliui Atgimimo aikštėje, Klaipėdoje |
Žinoma, jog paskutiniąją savo gyvenimo dieną V. Vičiulis su anuomečiu miesto Tarybos deputatu Vytautu Čepu karščiuodamasis diskutavo apie „Izvestijose“ išspausdintą „gorbačiovinę“ konstituciją. Anuomet jau kūrėsi Sąjūdis, pleveno lemtingų pokyčių nuojauta, tačiau ne vieną jautresnės sielos žmogų nežinia, spėlionės, nusivylimas ir socialinis slogutis galėjo palaužti ir sugniuždyti.
![]() |
Dvi skirtingos epochos |
V.Vičiulio tėviškė – už trijų kilometrų nuo Aleksandrijos, keletą metų šiame kaime lankė mokyklą.
V.Vičiulis buvo įgijęs elektriko profesiją, ilgą laiką dirbęs pagal išsilavinimą, perėjo dirbti į restauravimo dirbtuves ir labai džiaugėsi patekęs į bendraminčių kolektyvą. Su bendradarbiu Vytautu Narmontu pradėjo lankyti folkloro ansamblį, kuriam vadovavo Irena Nakienė.
Nors darbas dirbtuvėse džiugino, po kiek laiko V.Vičiulis pradėjo suvokti, kad restauruojant nemažai senųjų interjero detalių sugadinama negrįžtamai. Paveldą labai vertinęs vyras dėl tokio barbariško elgesio nervinosi, pyko ir ginčijosi su vadovais. Regina Vičiulienė, Vytauto žmona, įsitikinusi, kad būtent dėl tokių nesutarimų V.Vičiulis paliko restauratoriaus darbą.
Po kelių mėnesių jis įsidarbino Jūrų muziejuje etnografinės sodybos sargu. "Nors pinigų gaudavo mažiau, bet šis darbas jį labai džiugino – likdavo laiko skaitymui, jūrai, miškui, – prisiminė R.Vičiulienė. – Jis netausojo savęs. Keliskart bandžiau paprašyti, kad pailsėtų, mažiau tapytų, pabūtų namuose, bet jis buvo neperkalbamas. Buvome nuo pat pradžios susitarę, kad duosiu jam visišką laisvę kūrybai. Kartą vėlų vasaros vakarą nuėjau jo aplankyti į dirbtuves ir radau laistantį gėles. Neturėjau pagrindo įtarti juo kažkuo negeru."
Tuo pačiu metu V.Vičiulis gilinosi į ekologijos problemas, domėjosi gamta ir net buvo sumanęs įsikurti kaime. Tačiau netrukus suprato, kad patriarchalinio kaimo su draugiškais kaimynais, natūriniu ūkiu bei liaudies dainomis jau neberas, ir atsisakė minties palikti Klaipėdą.
Ansamblio vadovė I.Nakienė prisiminė, kad V.Vičiulis ypač jautriai pagaudavo liaudies dainų prasmę, buvo be galo vienišas ir jautėsi nesuprastas aplinkinių.
"Tėvynė Vytautui buvo kažkas daugiau, nei tas žodis reiškia daugeliui mūsų. Jis daug skaitė, dažnai skolindavosi iš manęs knygų. Pavadinčiau jį šventu naivuoliu, – teigė I.Nakienė. – Pamenu, per laidotuves jautėmės patys lyg apdegę. Vėliau susirinkę Vytauto atminimui giedojome žemaitiškas dainas ir plūdome ašaromis. Kalbų nebuvo, jų ir nereikėjo."
1989 m. vasario 28 d. dienraščiui "Komjaunimo tiesa" išspausdinus naują Tarybų Lietuvos konstituciją, R.Vičiulienė prisimena, kad ilgas valandas sutuoktinis studijavo šį įstatymą. Pagaliau atėjo pas ją, pamojavo laikraščiu ir pratarė: "Nieko gero nebus".
![]() |
Nežinia ką saugo - atminimą Vytautui ar paminklą Leninui... |
Po V.Vičiulio žūties našlė, draugai bei pažįstami prisiminė paskutiniuosius vyro žodžius ir suprato, kad jis planavo lemtingą žingsnį.
R.Vičiulienė pasakojo, kad paskutiniąją savaitę vyras daugiau laiko leisdavo namuose. Kovo 2-ąją skambino mamai ir seseriai. Pokalbio metu užsiminė, kad padėti darbuotis neatvažiuos, nes nebeturįs laiko. "Turiu tik Lietuvos vėliavą. Reikia kovoti. Sudie!" – tokie buvo paskutiniai namiškiams ištarti jo žodžiai.
Vyriausioji sesuo, lyg nujausdama negera, kitą rytą pirmuoju autobusu atskubėjo į Klaipėdą. Tačiau V.Vičiulis jos atsisveikinimo žodžių nebeišgirdo. Buvo nudegę 98 proc. jo odos. Kovo 3-iosios vakare gyvybė užgeso.
Po Lietuvą nuvilnijo gandas, kad V.Vičiulis susidegino, susisupęs į Lietuvos vėliavą.
Pareigūnų pakviestai atpažinti vyro daiktų R.Vičiulienei, be apdegusių drabužių, parodė ir gabalą audeklo. "Tai buvo trispalvės vėliavos spalvų atraiža. Ilgai galvojau, kur aš ją anksčiau buvau mačiusi. Lyg muziejaus sodyboje, lyg dirbtuvėse. Vėliau atidžiau įsižiūrėjusi daugelyje Vytauto natiurmortų pamačiau trispalves draperijas", – dalijosi prisiminimais našlė.
V.Vičiulis palaidotas Laugalių kapinėse.
Šaltiniai:
Dienraštis "Klaipėda"
O del debilo atsiprasau, nepykit, vyrai, as cia nerimtai.
Jeigu tu manai kitaip, tai yra tavo nuomonė, su kuria mes turim teisę nesutikt tačiau neturim teisės negerbt.
Tačiau kokią tu turi teisę vadinti "debilais" manančius kitaip negu tu?
Geriau buvo mirti, nei gyventi visuotinio teroro aplinkoje. Geriau buvo mirti laisviems, bet ne po okupantų batais.
O kai kurie komentatoriai, parsidavę už 30 rublių Latvių gatvei, dabar pagiežingai niekina mirusio, save paaukojusio žmogaus atminimą - kaip ir anais laikais.
Visa laimė, kad dabar jau mūsų už tai negali supūdyti kamerose. Vytautas - vienas iš tų, kurių dėka dabar galim kalbėti tai, ką galvojame.
Tačiau iš manes prastas rašytojas, tad labai tikiuosi kad kas nors ateityje dailiau aprašys ir atsiųs ne tik apie patį Vytautą, bet ir apie jo kūrybinius darbus, kuriuos čia patalpinsim.