Marija Vyšniauskaitė – Jankauskienė

Klauseikiai

Aš ilgiuosi Tavęs lyg aušros,

Kaip pavasaris ilgisi daigo,

Bet ne man ten lakštutė giedos

Ir kregždutė tupės ant pakraigės

Ne prie mano namų,

Tik prie mūsų gimtinės...

Jau užžėlė žolė ant takų,

Ir nutįso lyg paukščių virtinės

Ilgesys nuo širdies lig laukų,

Iki pievų gėlėm iškaišytų,

Iki šulinio, kur tėviškę gėrėm

Į save lyg gyvybės šaltinį,

Ligi tėvo ir močios delnų –

Kauburėlio grublėtosios žemės –

Mūsų lopšio ir mūsų prasmės.