Marija Vyšniauskaitė – Jankauskienė
Klauseikiai
Aš ilgiuosi Tavęs lyg aušros,
Kaip pavasaris ilgisi daigo,
Bet ne man ten lakštutė giedos
Ir kregždutė tupės ant pakraigės
Ne prie mano namų,
Tik prie mūsų gimtinės...
Jau užžėlė žolė ant takų,
Ir nutįso lyg paukščių virtinės
Ilgesys nuo širdies lig laukų,
Iki pievų gėlėm iškaišytų,
Iki šulinio, kur tėviškę gėrėm
Į save lyg gyvybės šaltinį,
Ligi tėvo ir močios delnų –
Kauburėlio grublėtosios žemės –
Mūsų lopšio ir mūsų prasmės.